Sunday, November 8, 2009

Mindanao – sugrįžimas namo






Kelios valandos miego ant kietų Cebu oro uosto grindų, užtinę veidai ir pasirengimas skrydžiui. Vienas veidas irgi užtinęs, bet šypsena plati, nes lėktuvas skrenda į Mindanao sostinę Davao. „Zestair“ lektuviukas tuštutėlis – užpildytos tik 14 vietų. Robertas pažymi, kad tai pirmas skrydis, kai mes skrendame kartu. Praeina vos valanda ir mes sukamės virš antro pagal dydį (teritorijos atžvilgiu,nors visi Davaenos tvirtina, kad Davao didžiausias) pasaulio miesto bekraščių erdvių. Išlipu laimingas. Mintyse pabučiuoju pažadėtąją žemę ir jau galvoju apie pasaulio vaisių karalių – durianą. Davao – durianų sostinė.

Čia ne tik didžiausias pasaulyje durianų turgus, ne tik saldžiausi ir didžiausi durianai, bet šlovingajam vaisiui statomi netgi paminklai. Justė durianu pasišlykštėjo, Robertui jis niekada nepatiko, o Eglė jį atrado. Kvapas kaip pragaras, skonis kaip rojus – sakoma apie durianą. Man kvapas netrukdo, o skonis...tikras rojus. Pasidėjus daiktus viešbutyje (apie „Ponce Suites“ viešbutį galima atskirą tekstą parašyti – šedevrų šedevras!!!) ir prasitęsus vizas (niekas tame Imigracijos ofise nepasikeitė, dirba tie patys žmonės, ta pati biurokratija, tos pačios buhalterės, tik vizos pabrangusios ir visi atėję tikrinami specialiu aparatu ar neserga gripu) nuskuodėme į Magsaysay durianų turgų. Durianas – natūrali viagra, todėl filipiniečiai prieš eidami į pasimatymus užsuka ir į durianų turgų. Nežinau, ar jų merginoms patinka kvapas, kuris išlieka gana ilgai...bet poveikis ir energija turėtų džiuginti.

Visą dieną Davao mieste gyvenau kaip deja vu filme. Tos pačios vietos, gatvės, tiltai, žmonės. Antrąjį rytą užsukom į mano buvusį ofisą. Niekam apie tai nesakiau. Siurprizas įvyko, pro ofiso duris įsliuokė Amaw (taip mane vadindavo kolegės IID ofise, Amaw reiškia CRAZY - gerąja to žodžio prasme). Tų moteriškių man trūko. Galėjau ir vėl juokauti ir kvailioti. Jos mane visada suprasdavo. Keistas buvo sugrįžimas į buvusį ofisą ir buvusį kambarį, kuris vos du metrai nuo ofiso po penkerių metų ir tik 15-ai minučių... Bet jos buvo tikros, pilnos, laimingos. Susigraibiau pamestų žmonių kontaktus iš visada flirtuojančios Raquel, bet svarbiausia, kad gavau Bapa Joe numerį. Tai ne žmogus – tai legenda. Ir vien dėl jo pasirįžau tempti dar tris žmones į šiek tiek pavojingą Centrinį Mindanao. Parašiau Bapai Joe sms kur galėčiau jį rasti ir ar jis turi laiko. Atsakymas buvo trumpas ir aiškus – „Ya!! ya!!”. Taigi, važiuosim į Kabacaną ir nesuradę Bapos Joe negrįšim ! Prieš išvažiuojant išgirdau, kad senas mano draugas vedė ketvirtą kartą. Nieko naujo...

Sušokom į pilną autobusiuką ir pasileidom Kabacano link. Robertas prižadėjo, kad mikriukais Mindanao nebevažinės – vairuotojas tiesiog prašėsi mirčiai į glėbį: lenkė iš abiejų pusių, važiavo prieš eismą neįtikėčiausiose situacijose. Aš bandžiau išlikti ramus. Kas bus – tas. Praėjo beveik valanda, o mes dar tik ropštėmės iš Davao, ir tai – be kamščių. Už „San Miguel“ alaus daryklos Davao miestas užleido valdžią kokoso palmėms, ryžių laukams ir akmenuotom srauniom upėm.

Mindanao nuostabus, mistiškas. Bet tai reikia mokėti pajusti, tada galbūt ir didžiausio šalies kalno – Mt. Apo dvasios lava nesispjaudys. Nors tarp Davao ir Kabacan tik 130 km, bet spėju ir gamta pasigrožėti ir gerokai snūstelti ir lietumi pasidžiaugti. Kabacaną pasiekiame tik po 3 val. kelionės. Kabacanas 2004 metais buvo mano „džiunglių“ namais, kur aš, kartu su Rexaliu ir Bapa Joe atlikinėdavome spec. misijas.

Turėjau tais laikais ir apsauginį, o važiuojant į atokesnias vietas – ir šarvuotus eskortus. Gyvenom dideliame name, turėjau kambarį be vėjelio ir tinklelio. Kasryt mane žadindavo muedzinas, o ramadano metu – Bapa Joe, prieš maldą ir saulėtekį jau čirškinęs žuvį ir ryžius jau rėkdavo „Denis, eat!!!”. Penktą ryto. Nusileidžiu, pavalgau dumbliažuvių ir toliau miegoti, o Bapa Joe – melstis. Pasiilgau tų laikų ir bent dalimi norėjau atgauti praslinkusias akimirkas.

Atvykę į Kabacaną apsistojome „Travel Lodge“ – pačiame centre. Kabacanas – tai praktiškai vienos labai judrios ir kelių labai nejudrių gatvių miestas, eismas čia nesuprantamai intensyvus ir chaotiškas. Užsiėmėm vietas Kabacano kavinėje „Orro Resto“, kuris labiausiai įsiminė juokingu meniu ir laukėme Bapa Joe. Štai jis – nepaprastas žmogus, tikras pasakų personažas. Kažkada jis buvo vienas iš MNLF (Moro national liberation front) sukilėlių – o dabar vienas iš idologinių lyderių. Jis musulmonas – todėl keturių žmonų turėjimas – nedidelis netikėtumas. Netikėta tai, kad visos jos – skirtingų religijų atstovės – viena musulmonė (vyriausia), viena krikščionė ir dvi genčių atstovės. Robertas, Justė ir Eglė užpylė Bapą klausimais, apie moterų teises musulmonų pasaulyje, apie vedybas ir dalinimąsi vienu vyru.

Aš tik klausiausi. Bapa Joe patvirtino, kad myli savo žmonas ir nori, kad jos mylėtų viena kitą. O kaip dėl pavydo?? Ar jos nepavydi viena kitai vienintelio vyro? Ne, nepavydi, jos padeda viena kitai ir joms tai šventa. Uždėjau Bapai ant galvos žalią kupurę su užrašu „Lithuania“. „This will be the mark, that we met“, - garbingai ištarė jis. Bapa Joe atsisakė viščiukų, krevečių ir jautienos. „It‘s a violation to my health, im vegetarian“ – pribloškė mane senas mėsėdis. Laikai keičiasi ir kosmosas, kuris, anot Bapos Joe jį valdo, kažką tikrai padarė. „Im not addicted to bad elements, like alcohol“, - savo aktyvumo paslaptį išdavė Bapa Joe.

Žalia kepurė ant galvos, šelmiška šypsena burnoje ir nykštis į viršų. Bapa Joe išvažiavo pas savo ketvirtąją žmoną, o mes likome stebuklingai nakčiai judriausioje Kabacano gatvėje su tirštu kepamų viščiukų kvapu, garuojančiais padruskintais žemės riešutais, būgnais grojančiais (ir taip vaisiams ir riešutams) uždirbančiais kietais berniukais, transvestitais (apie juos kita kalba) ir visu geriausiu Mindanao gyvenimu pačiame žydėjime. Vakare užsukus į bandelių parduotuvę prie mūsų prisistatė ginkluoti kareiviai. „Iš kokios jūs agentūros“, - paklausė. Išpyškinau savo seną „agentūrą“ vartodamas daugiausiai visajų dialekto žodžius, - suprato, kad vos ne vietinis, bet įspėjo – „you are very kidnappable“.

Vėliau labai triukšmingame Kabacano naktiniame klube sutikome tą patį kariškių vadą, apsikabinusį litrą „Red Horso“. Robertas greit buvo ištemptas į šokių aikštelę, Eglė irgi, o aš, kažkodėl tapau transvestitų dėmėsio objektu. Filipinuose visų pakraipų žmonės labai toleruojami, todėl visokių jų yra labai daug ir jie labai laisvai jaučiasi. „Nori mano tel. Numerio?, kur esi apsistojęs“, - vieną klausimą po kito žėrė tranas. Nesu nusistatęs prieš juos, bet jausmas ne iš maloniausių, kai jie sako „Oh, my god – you are so hot“... Įsiaudrinus nakčiai visi tapo drąsesni. Netgi Maguindanao musulmonai čigonai – bandė kaulyti iš manęs litro alaus, sakydami „ Mister, Merry Christmas, buy me Red Horse“.

Kabacaną su visais transvestitais ir sukilėliais išgyvenom. Beliko sugrįžti į Davao ir prisijungti prie didžiulės Visų Šventųjų dienos fiestos....

1 comment:

  1. Gal gali parasyti, kiek kainavo vizos pratesimas ir kuriam laikui pratese?

    ReplyDelete