Palawanas – toli į vakarus nuo visų kitų archipelago salų nutolęs pailgas Filipinų žemės gabalas. Todėl čia dar nėra SM prekybos centrų, ne visi keliai asfaltuoti, transportas nereguliarus, internetas daugumoje vietų tik per GPRS, elektra irgi džiaugiamasi ne 24 val. per parą. Tačiau džiugina mažos nakvynės kainos – maždaug trečdaliu pigiau nei kitose salose.
Puerto Princesa – Palawano sostinė. Čia pastebėjau gana daug keistų pastatų, kokių esu matęs Vietname – aukštų, bet labai plonų. Paskui sužinojau, kad čia nemažai vietnamiečių, atvykusių per Vietnamo karą, ir pasilikusių. Taigi, buvo gera proga aplankyti ir vietnamietiškus restoranus. Vistik veiklos čia nėra labai daug, todėl dauguma atvykusių permiega ir iškeliauja į salos šiaurę.
Visus kaip magnetas traukia Palawano perlas – El Nido. Bet iki jo važiuoti visą dieną, nors atstumas nėra labai didelis - 280 km. Kelią sukarpėme į kelias dalis, ir pirmąją dieną nuvažiavome tik iki Sabango, kuris, jei ne požeminė upė, būtų tikras užkampis. Bet koks užkampis. Sabango paplūdimiui uždėčiau karūną (jei vyktų toks paplūdimių konkursas), aišku su Boracay lygintis sunku, ne ta svorio kategorija, bet mažų paplūdimių kategorijoje jam nėra lygių. Baltas smėlis, rami, įlankon skubanti jūra, ilgakamienės, kokosus lyg akmenis steninčios palmės, uolos ir puikūs bambukiniai namukai, viename iš jų ir nakvojome... vaizdas toks...atsibundi ryte, užsimiegojęs atveri duris, ir akys paskęsta vandens žydrynėje. Pliažas ir vanduo už keliolikos metrų...turbūt nustebinsiu parašęs, kad namelis ten kainuoja 20 lt...
Naktį jokio kito triukšmo, tik bangos. Guli lovoj slėpdamasis nuo uodų ir atrodo, kad bangos kaip cunamis nuneš tave su visu nameliu. Elektros energija Sabange cirkuliuoja tik nuo 18 iki 22 val., šitą laiką išnaudodavau baterijų krovimui.
Maždaug penki km nuo Sabangų, džiunglėse ir uolose tūno ir teka ilgiausia pasaulio požeminė upė. Tai ir yra dėl ko ten plaukte plaukia žmonės iš viso pasaulio. Nuostabu, kad vietiniai inspektoriai rūpinasi gamtos apsauga, todėl riboja valčių skaičių ir taip stabdo visišką tos vietos sukomercinimą. Nuplaukėm ten ir mes. Dažniausiai nemėgstu turistinių vietų, bet šita padarė neišdildomą įspūdį. Visą dieną tai prisiminiau ir džiaugiausi pamatęs. Į požeminę upę, kuri yra aštuonių km ilgio (bet plaukiama tik ppusantro km) leidomės su valtininku ir gidu.
Juokingas gidas juokingai komentavo įvairias upės geologines sistemas. Pasitelkite vaizduotę. Įplaukiame į katedrą. Čia Jėzaus veidas, čia milžiniška deganti žvakė, čia mergelė Marija...neįtikėtina, bet pasitelkus vaizduotę tikrai galėjome matyti tuos vaizdus...kaip ir milžiniškus grybus, Šaron Stone nuogą užpakalį, traukinių vagonus ir Manilos greitkelį. Uoloje esama daug skorpionų, gyvačių, vorų. Bet daugiausia šikšnosparnių. Kai lyja lietus, vanduo merkiasi per uolas ir lyja į upę. Tai gidas pavadino Holly water. Bet būna, kad šikšnosparniai susijaudinę pradeda drėbti išmatas. Tai gidas užvadino kaip Holly Shit.
Grįždami iš uolos atgal mūsų valties link buvome sustabdyti būrio smalsuosių. Kas čia vyksta? Be smalsuolių tame būryje buvo ir keletas gražuolių. Ant medžių kabojo plakatas „Welcome Miss Earth 2009”. Taip, čia vyko pasaulio gražuolių konkursas. Mes susidūrėme su viena iš grupių, kurioje buvo gal dešimt-dvylika princesių. Tiesą sakant stulbinančio įspūdžio gražuolės nepadarė. Iš visų gražuolių į akį krito tik Miss Ekvadoras. Gera šalis turėtų būti Ekvadoras.
Sabange padariau savo antrają treniruotę ruošiantis Penango maratonui. Bėgant stulbinančio grožio keliu mane aplojo šunys, kelią peršliaužė gyvatė...ir koją (tiksliau mano blauzdą) vėl sutraukė mėšlungis. Aiškiau tariant, atsinaujino mano sena blauzdos trauma – uždegimas. Čia kelionė, tiksliau jos tąsa įgavo naują planą. Kelionė, kaip ir gyvenimas tuom ir įdomi. Nežinai, kas bus už posūkio, šuo ar gyvatė...
No comments:
Post a Comment