Esi tikras filipinietis jei...

...sakai „Kodakan“, norėdamas pasakyti bet ką apie fotografavimą

...iš viešbučių ir restoranų pasiimi smulkius daiktus, kaip „suvenyrus“ (pasalubong)

...bent vienas iš tavo šeimos narių yra med.sesuo/slaugas

...pasisveikindamas kilsteli galvą ir krusteli lūpas

...niekada nepaiimi nuo stalo paskutinio maisto gabalėlio

...praeidamas/pravažiuodamas pro bažnyčią persižegnoji

...savo automobilio priekyje, ant veidrodėlio turi pasikabinęs rožančių

...namų priimamajame stovi didžiulė Švč. Mergelės Marijos statula arba paveikslas

...jeigu turi prabangų automobilį, kaip Mercedez-Benz, jo sėdynės bus aptemptas
šviesia medžiaga

...įlipęs į transporto priemonę, dėl ramybės ir saugumo persižegnoji

...pradėdamas ilgą kelionę laivu ar lėktuvu – meldiesi

...meldiesi prieš valgydamas su šeima ar artimaisiais

...laisvalaikiu eini į karaoke barą

...kai skrendi lėktuvu, tavo bagažas būna didesnis nei kitų tautybių keleivių

...šypsaisi be priežasties

...tualetą vadini komforto kambariu (comfort room)

...kalėdinius atributus pradedi pirkti spalio mėnesį

...baigęs virti ryžius, šaukštu perbrauki per ryžių paviršių nupiešdamas kryžių

Sugrįžimas į Negros

Kiekvieną trečiajį spalio savaitgalį Bacolodas verda. Filipinai garsėja savo festivaliais ir karnavalais, tai, ką jie paveldėjo iš ispaniškojo kolonijinio jungo. „Masskara“ karnavalas, šurmuliuojantis Bacolode – vienas garsiausių ir labiausiai lankomų šalyje. Nors patys vietiniai, tame tarpe ir Tonis stengiasi pabėgti iš miesto karnavalo metu, miestas vistiek perpildytas.



Dieną visi šoka, naktį – geria. Bacolodas labai šviesus, labai erdvus, ypač po apsilankymo Iloilo. Labai saldus. O per karnavalą spalvingas ir nepakenčiamai triukšmingas. Justę ir mane daugumoje salų atakuoja dėmesingos akys. Jeigu mane nužiūrinėja moterys ir šnypščia pavymui pssst....., tai Justė susilaukia tiek vyrų, tiek moterų dėmesio. Per savaitę ji jau buvo pavadinta angelu, princese, šimtus kartų būdvardžiais „beautiful“ ir pan. Gaila, vyrai čia romantiški, bet ne simpatiški, todėl Justė į juos nekreipia dėmesio. O Bacolode tas ypatingai jaučiasi. Užtenka pažiūrėti į akis filipinietei ir ši plačiai nusišypsos, užtenka galvą pakelti vietiniui ir jis atsakys tuo pačiu. Aš jau nekalbu apie akies mirktelėjimą.

Žodžiu, prisiflirtavom.

Pagrindinis „Masskaros“ veiksmas vyko aplink miesto aikštę, vadinama plaza, ir lagūną – didžiulį dirbtinį ežerą – baseiną, kuris yra valomas tik kartą per metus. Čia vietinio jaunimo pasimatymų, susikaupimo, pasivaikščiojimų ir skaitymo vieta. Ir gėrimo. Pagrindine gatve skambant trankiai muzikai žingsniavo ir visas kūno dalis judino po kaukėmis pasislėpę karnavalo dalyviai. Kostiumai buvo dangiškai įspūdingi, perkrautai spalvingi, tikri barokiniai kaukių šedevrai. Bet šoko jaunuoliai prastokai. Kūnų judesiai buvo plastiški ir ritmingi, bet choreografija tikrai prasta. Šokant keliolikai tos pačios grupės šokėjų ir atliekant tą patį judesį, nei vienas nesugebėjo padaryti kaip kitas. Gal per tas klampias kaukes nematė...

Plakančią saulę greit pakeitė mėnulis ir tamsios gatvės prisipildė kepamų viščiukų dūmų. Pedoy ir Richie nepaleido iš rankų arklių, mes nepaleidome iš rankų dieviško skonio skrudintų riešutų. Pedoy bandė atlikti apsauginio funkciją. Kol mes ėjome priekyje ir filmavome, fotografavome, jis ėjo iš paskos ir sekė kiekvieną mūsų žingsnį. Jis jautėsi svarbus. Užsimaskavęs po juodais akiniais ir atitolęs nuo mūsų kelis metrus akylai stebėjo gatvės pavojus. Bet mes jautėmės dar svarbiau. Niekada gyvenime (išskyrus taikos misiją Mindanao) neturėjau ir turbūt neturėsiu asmens sargybinio. Todėl Pedoy Intrepido vienintelis ir nepakartojamas.

Pernakvojom patogiausioje lovoje kolkas Filipinuose, vėlgi Tonio namuose, o ryte pusryčiavome kartu su Karibų Jūros piratu. Taip tikrai į piratą buvo panašus vienas iš jo draugų. Gaila, pamiršau jo vardą.

Sekmadienį vietoj bažnyčios važiavome su Tonio „Mitsubichi“ skersai išilgai Negros. Ir su Richie, ir su Pedoy, kuris įšoko į priekabą (ir aišku, kad gėrė alų) ir dar viena Tonio drauge. Nusipirkome lonzones vaisių, todėl kelionė buvo saldi ir lipšni. Dabar įsitikinau. Negros – tai Filipinų mozaika. Čia yra po dalelytę visko, ką galima rasti šiame pasakų archipelage. Nuo vėjo linguojantys cukranendrių laukai, aukštaūgiai žaliuojantys kalnai su lava pūškuojančiais vulkanais, balti paplūdimiai, jaukūs senoviški miestai, gražūs keliai, mistika ir daug daugiau.

Vėlgi sustojome tryliktajame kilometre. Vėlgi pabandėme tą patį: sustojome nuokalnėje, išjungėme variklį, bet mašina riedėjo atgal įkalnėn. Stebuklai nedingsta ir nesensta.

Aukštai kalnuose jau buvo vėsu, bet didelė cukraus dozė tirštino atšalusį kraują. Kelias tarp Bacolodo ir San Carlos – vienas iš nuostabiausių mano matytų kelių. O mačiau aš nemažai. Patrakėlis Tonis lankstė kelią kaip norėdamas. Pavojingai lenkė, nukirtinėjo juostas, darė baisingus triukus vos kelis metrus nuo prarajos. Šalia kalnų greitkelio pūpsojo ir keli labai į šokoladines kalvas panašūs kalniukai. Jie ir savo šokoladines kalvas turi, kuriomis taip garsėjo Boholas! Kuo toliau, tuo kelias darėsi vingiuotesnis ir vaizdingesnis, kalnų grandinės dramatiškesnės, toliai – svajingesni. Negros žmonės tiki, kad medžiuose gyvena dvasios. Taip tiki, kad tiesdami pagrindinį kalnų kelią jie paliko kiurksoti vieną medį viduryje „greitkelio“. Jeigu jį nukirstų, dvasios imtųsi davo darbo ir nuverstų ne vieną ekipažą į bedugnę. Todėl jis stovi, ir tikrai grožisi kalnų vaizdais.

San Carlo miestelis pasitiko plačiomis gatvėmis ir riešutų pardavėjais vaikais. Keltas jau mūsų laukė, todėl riešutams nebuvo laiko. Nebuvo laiko ir atsisveikinimo ašaroms su mūsų artimais draugais.

„Je, je. Go go“, - tepasakė Pedoy, ir bandė išlikti ramus, palydėdamas mus į keltą. Bet jaučiau, kad jam mūsų trūks. Man taip pat jo trūks, nors jis ir nepakenčiamai įkyrus kai norėdavosi minutės ramybės.

Keltas jau burbuliavo už Negros nugaros. Prisipratino ši sala mane. Lauksiu sugrįžtant. Kaip ta aromatingoji Negros kava laukia žiupsnelio tikriausiojo Negros cukraus...

Iloilo – meilės miestas

„Bonifacijaus atostogos“ Guimaras saloje baigėsi, bet nesibaigė pažintis su „The Incredibles“ – geradariu Junu Montinola ir žvitriaaku apsauginiu Pedoy Intrepido. Kartu su jais persikėlėme traktorišku roro iš Guimaras uosto Jordan į Panay didmiestį Iloilo. Kiekvienas miestas Filipinuose turi nickname‘ą. Iloilo yra meilės miestas (City of Love). Nežinau kodėl... Romantika čia nelabai dvelkia. Miestas labai judrus, gatvės siauros, sausakimšos. Didžiuliame jūrų uoste maudosi dideli ir maži laivai, žvejų valtelės. Palyginus su Bacolodu, čia nėra tiek žavių kolonialistinių medinių namelių, bet labai daug modernių pastatų, Iloilo tikrai pretenduoja į ateities verslo centrą.

Junas su Pedoy mūsų nepaleido. Iš pradžių teko apsilankyti Juno prabangioje viloje miesto pakraštyje. Nulakuotos grindys dvelkė senove, kieme narveliuose krykštavo papūgos, koridoriuose iškabinėtos įvairios statulėlės, lentynose kolekcinis porcelianas, iš senų paveikslų žvelgė Juno tėvų ir prosenelių akys, netgi pirmosios name naudotos medinės šakutės buvo įrėmintos ir įstiklintos sienoje. Kad įspūdinga grožio kolekcija būtų dar turtingesnė – padovanojome Junui buteliuką su gintaro gabalėliais. Matėsi, kaip drėko Juno akys, kai priėmė mūsų mažytę dovaną.

Toliau viskas buvo kaip seriale apie turtuolius. Vakarienės metu Juno namuose mus apšokinėjo dvi tarnaitės. Kaip tikroje meksikiečių melodramoje, net moterys į tas muilo operų aktores panašios buvo. Nors jos tarnaitės, bet labai gerbiamos ir atsidavusios šeimai, gyvena kartu visą gyvenimą. Vos tik lėkštės šiek tiek patuštėdavo, tarnaitės suskubdavo jas papildyti. Krabai (buvo vienas ir gėjus), kalnai ryžių, milk fish ir daug daug visko visko. Akivaizdus maisto kultas davė rezultatų. Pasisvėrus ant svarstyklių paaiškėjo kad per savaitę Justė priaugo 6 kg, Dainius - 3 kg. Filipiniečiai dėl to tik krykštavo. “It’s nothing” – šaukė jie.

Kitą dieną mums buvo pasamdytas vairuotojas, su mašina, žinoma. Jis vežiojo po visą miestą, kur tik mes norėjome. Junas su Pedoy mūsų neapleido, nors korporaciją valdantis Junas turėjo darbo savo biure, jis vis leido laiką su mumis ir vis atidėliojo grįžimą prie darbų. Kol Justė pusę dienos sėdėjo grožio salone aš sėdėjau Juno biure. Jis, matyt, pamanė, kad aš nuobodžiauju, todėl praskaidrino nuotaiką išsitraukdamas iš stalčiaus du ginklus. Paprašė atsistoti prie baltos sienos ir rimtai papozuoti su „Glock“ ir „Smith&Wesson” pistoletais.

Ech...Pinoy. Filipiniečiai. Tik čia galima pajusti, ką reiškia draugystė nepažįstamam žmogui be jokio išskaičiavimo. Netgi šypsotis norisi, kaip tai daro filipiniečiai. Be jokios priežasties.

Taip jau turėjo atsitikti. „Draugystės grandinė“ netrukus pasipildė Richie Tinsay dalimi. Iš pažiūros kūdokas jaunuolis, kuris tiktų į rikšos vairuotojus buvo 39 metų Iloilo verslininkėlis. Jam priklauso viešbutis, viščiukų ferma ir dar velniai žino kas. Richie mėgsta alų. Užlipęs ant „Raaudonojo arklio“ (Red Horse alus), sunkiai nuo jo benulipdavo. Dar vienas draugas. Tikras draugiškas draugas, kuriam patiko mūsų kompanija. Richie mums pasiūlė sugrįžti į meilės miestą ir kartu su juo aplankyti „Divehouse“, - nardymo namelį Antique provincijoje, Anini-y kaimelyje, kur galėtume nemokamai panardyti. Gylis po vandeniu 5-10 m, bet kaip pradedantiems, tai daugiau nei pusė darbo.

Kitą dieną apsiskutę barzdas ir pasidarę pedikiūrus (už juokingas kainas) turėjome išvykti iš Iloilo. Superkatytė („Super Cat“) - greitaeigė raketa skrodė bangas kaip pašėlusi. Junas atsisveikino iki kito karto, bet Pedoy ir Richie mūsų nenorėjo palikti – įšoko į laivelį ir krestelėjo gretimose sėdynėse. Pedoy pasakojo, kada ir kokią bangą tuoj peršoksime, o Richie skaitė „Philippine inquerier“ dienraštį. Superkatė – ne roro, todėl kitą krantą – jau pažįstamą Bacolodo uostą Negros saloje pasiekėme po valandos kelionės.

Pažįstami buvo ne tik salos kontūrai, ne tik uostas, bet ir ten mus sutikęs pažįstamas veidas. Kaip visada, Tonis šypsojosi ir kvietė į savo „Mitsubichi with balls“.

„Haha! Jūs to negalite daryti Europoje, ne?”, - šaipėsi Tonis, kai Richie pilstė Raudonojo Arklio skystį visiems “Mitsubichi” keleiviams. Gėrėm ne tik mes, gėrė ir vairuotojas. Nenustebkite. Čia ne tik nėra greičio apribojimų, čia taip pat niekas netikrina ir vairuotojų blaivumo. Kokia prasmė? Dauguma vairuoja rankose laikydami butelį…ypač per garsųjį “Masskara” karnavalą. Laikas švęsti – “Masskara time”!!!

Guimaras-mangų sostinė be mangų

Burzgiantis roro (krovininis keltas) atsiplėšė nuo Bacolodo uosto cemento.Kelionė roro iš Bacolodo iki Iloilo (Panay sala) užtrunka dukart ilgiau (apie pusantros valandos), bet kainuoja penkiskart pigiau (visus 3 litus).

Jeigu Filipinuose papulsite į „draugystės grandinę“ (lietuviškai ją pavadinčiau švogerių grandine) tai lengvai neištrūksite. Ta grandinė nenutrūko iki šiol. Mus pradėjęs globoti Tonis perdavė estafetę April kuri pasitiko mus Dumangas keltų prieplaukoje (čia kaip su kokiu „Ryanair“, kai bilietas kainuoja pigiai, tai ir prieplauka ne miesto centre, o kaimuose).

Atvykę į Iloilo (meilės miestas) ir tik pernakvoję atsidavėm Pedoy Intrepido globai (tikrasis jo vardas Robertas, o Intrepido jo pavardė, ispaniškai reiškianti bebaimį).
Guimaras sala – maždaug Singapūro dydžio. Iki šios kelionės apie Guimaras nežinojau nieko. Dabar šis mažytis žemės lopinėlis – mano mėgstamiausia „pusiau izoliuota“ sala Filipinų archipelage.















Guimaras garsėja mangais. Ne tik garsėja, bet ir šlovinamas pasaulio mangų sostine. Paradoksalu, bet pasaulio mangų karalystėje neradome nei vieno mango vaisiaus! Paslaptis paprasta. Visur kitur Filipinuose mangų galima gauti bet kada, nes jie purškiami chemikalais ir gaunami turguose ištisus metus. Guimaras pardavinėjami tik švieži mangai, todėl ne sezono metu (sezonas nuo gruodžio iki gegužės) jų čia nėra. Kad apsaugotų tikruosius mango vaisius nuo hibridų salos valdžia draudžia įsivežti mangų vaisius, sėklas ir visa kita kas susiję su jų sodinimu ir auginimu. Šventa žemė – šventiems vaisiams, ir kad nei viena velnio sėkla nenukristų...tokiu moto turbūt vadovaujasi Guimaras mangų puoselėtojai. Mes tapome jų užsispyrimo auka. Nors mangų burnose neturėjom ir jų dangiško kvapo neužuodėm, buvom palaiminti šiltu tropiniu lietumi ir kaitriais saulės blyksniais.

Pedoy Intrepido. Šitas žmogus ir Guimaras sala – vienas kūnas. Kiekvienas Guimaras kareivis – jo auklėtinis, kiekvienas džiunglių posūkis - jam žinomas. Pedoy atpažįsta lėktuvus pagal variklio gausmą, šautuvo markę pagal kulkų zvimbesį, orą nuspėja pagal vėjo kvapą. Jo akys žvitrios, gudrios, geros. Kūnas ir protas treniruoti karinėse bazėse. Jis specialiųjų operacijų karys. Bet turi daug laisvo laiko. Ir skiria jį mums. Su Pedoy pagalba apsistojome „Bella Cove“ viloje pačiame Guimaras centre, netoli Nueva valencia miestelio.

Namas – vokiško eksterjero su gaudišku polėkiu. Pastato viduje kvadrato formos narvas su meilės paukščiais (visada skraido po du). Narvas uždengtas tinklu, bet namas be stogo. Į vidų patenka ne tik saulės šviesa, bet ir masiški krituliai. Aplink vilą – tikras zooparkas su macao papūga, Filipinų ereliais, imperatoriškaisiais balandžiais, Casowary stručiais, elniukais ir tt. Šeimininkas Jun Montinola – naujas „draugystės grandinės“ vėrinys. Tik jo grandinės dalis ne bet kokia, o auksinė. Jun Montinola – Iloilo turtuolis, bet labai paprastas žmogus. Jam 42 metai. Jis buvęs Pedoy klasiokas, o dabar juos sieja kitoks ryšys. Pedoy yra Juno asmens sargybinis.
Šeimininkas į savo valdas atkeliavo antrą mūsų vizito viloje diena. Išlipęs iš raudono visureigio plačiai šypsojosi, plekšnojo man per petį, rankose laikė pusiau nugertą „Red Horse“ alaus butelį. Labai stiprus alus, į galvą kala kaip tikro, iki raudonumo įsiutusio arklio kirtis. Savo prašmatnias valdas Junas aprodė kaip senam pažįstamui. „Sugrįžk čia, mes paversime šią vietą dar jaukesne. Gal nori čia surengti savo vestuves?, - pasiūlė Junas.

Mūsų kelios dienos Nueva Valencijoje buvo paverstos į nutrūktgalvišką nuotykį. Šaudėme iš M-4, gliaudėme krabus (krabų ikrai pilni cholesterolio, todėl nepripratęs organizmas pradeda keistai reaguoti), kai kurie iš krabų vadinami „krabais-gėjais“, nes kažkokiu būdu lenda prie vyrų krabų, o ne apvaisina moteriškes krabes. Šiaip Filipinuose labai daug gėjų (vyrų), todėl krabai pasekė jų pavyzdžiu (kaip danguje taip ir ant žemės, taip ir vandenyje J. Mūsų asmens sargybinis Pedoy ir Junas vieną po kito tuštino alaus butelius, ne tik viloje, bet ir „island hoping“ išvykoje mažu laiveliu.

Filipinuose tūkstančiai salų, todėl bet kada galima išsirinkti sau patinkančią ir nusėsti joje. Mūsų kelionės salelė buvo Ave Maria. Nubarstyta įvairiaspalvėmis, įvairiaformėmis kriauklėmis, pakrantėse paramstyta stačiomis didžiakrūtėmis uolomis. Robinzoniškoje saloje nardėme žydrame vandenėlyje. Užteko pakišti galvą po šlapiu skliautu ir atsivėrė kitas gyvenimas. Koralai, spalvotos žuvytės, akmenys, kriauklės. Pasakos gali būti ir šlapios. Aš esu žemės žmogus, geriau jaučiuosi pakrantėje, nei vandenyje. Siūbuojantis laivelis turškėsi tarp bangų o Justė šaukė „mes mirsim, mes mirsim!“… Nemirėm. Sugrįžom apdegę (ypač aš) ir raudoni nuo patirties kaip tie krabai. Bet be mangų. Gyvenimas gali būti saldus ir be mangų, ypač jei jo dienos teka rojaus kampelyje – Filipinuose...

Aklimatizacija

Kodel manes niekas nebevadina Joe!? Jau dvi dienos Filipinuose. Nei vieno kreipinio i mane - "Hey, Joe", kuri girdedavau kasdien simtus kartu gyvendamas Mindanao ir keliaudamas per desimtis salu, iskaitant ir dabartine buvimo vieta - Negros sala.

"Hey, Joe" - iprastas filipinieciu kreipinys i baltaodzius vyrus. Cia kalti JAV kareiviai, marsirave po Filipinus II-ojo Pasaulinio karo metais. Daznai ju vardai budavo James, John, Jonathan, Joshua. Kad butu paprasciau, vietiniai juos visus pradejo vadinti Joe. Visos sios istorijos auka tapau ir as. Ir man dabar nepatinka, kad jie nebevadina manes Joe!

Bet Filipinu trauka nuo to nenublanksta. Pirmaji ryta is miego pakele gaidys. Visiskai nenuostabu, jie siame archipelage dirba uz zadintuvus. Filipinai garseja kruvinomis gaidziu pestynemis, o Negros sala - tu kruvinu pestyniu dalyviu veisyklomis. Geras gaidys - pestukas yra didelis turtas. O kai kuriems filipinieciams net svarbesnis uz zmona. Sios keliones metu noriu sugrizti i Davao "Matina Galera" ir vel isvysti "gladiatoriu kovas". Papasakosiu ir jums.

Su laiko zonomis kolkas susitvarkau sunkiai. Uzmigti nesiseka iki 2 nakties (tada Lietuvoje 10 vakaro), o ryte visi jau juda apie 8, kai Marijos zemeje vyksta pats snaudimas. Mano smegenys ir kunas visdar gyvena Lietuvoje, todel is lovos iskrentu uzmerktomis akimis.

Uzmerktos akys atsimerkia. Kalnuose rinktu pupeliu kava, saldus karstis, varvanti dregme ir paseles lekimas Tonio Mitsubishi per gyvybe kunkuliuojancias gatves ismusa bet kokius ivairiose laiko zonose paliktus miego likucius.

Nevaziuokite i Filipinus, jei bijote sustoreti. Sunku bus suskaiciuoti, kiek kartu per diena valgysite. Jei cia lankote artimus zmones, tada valgysite dvigubai daugiau. Negros sala - ne isimtis. Vienintelis skirtumas - jie visur naudoja cukru. Negros salos - tai neaprepiamos cukranendriu plantacijos. Milziniskomis cukraus pagaliuku dozemis apkrauti senoviniai sunkvezimiai puskuoja tirstomis gatvemis i uostus. Is cia cukrus keliauja ne tik po visus Filipinus, ne tik po visa Azija, bet ir po visa pasauli.

Pirmi pusryciai Silay miestelyje netoli Bacolodo: ryziu pyragas su cukrumi, gerkleje limpantis "Tikoy" cukraus mutantas ir kiausiniu pyragas, zinoma, apibarstytas cukrumi. Visa tai sudorojome senove dvelkianciame mediniame pastate, kuriame net 80 metu isikurusi "El Ideale" valgykla. Verslo paveldetojas Markas papusryciavo kartu su mumis. Galiu pridurti, kad pries tai su Toniu (kuris mokosi ir dirba ligonineje slaugu) apsilankeme Tasilay miestelio sporto arenoje, kur savanoriai tikrino senu moteru cukraus kieki kraujyje (diabeto tikrinimas). Uzmove man pirstine ir liepe kisti siaurus popieriaus gabaliukus i buteliukus su senuciu slapimu.

Laimei, Negros garseja ne tik cukrumi, bet ir zuvimi, todel ta klaikiai saldu cukraus skoni burnoje numarino keptu astuonkoju, kreveciu, austriu ir kitokiu kolkas neatpazintu juros grozybiu aitrus skonis.

Kadangi Tonio patrauklioji "Mitsubishi" turi keturis varomus ratus (ir du kiausinius!!!), tai lengvai uzkilome vos ne iki Kanlaono vulkano virsunes. Zadas buvo atimtas. Ir atiduotas tik nusileidus nuo kalno. Vaizdai ikvepia ir stulbina. Grazu kaip Ruandoje. Vingiuoti keliukai kaip gyvates sukasi aplink zaliauojancius zemes galiunus - kalnus, is kuriu tryksta ir lyg i laisve verziasi is aukstai krentantys kriokliai. Supa rukas, is zaliu toliu kyla garai. Kalnuose salta, todel simpatiski senukai ir senutes pardavineja saldzius produktus. Kad butu silciau.

Tarp Bacolodo ir San Salvadoro kaimo kalnuose yra mistine vieta. Sustabdzius automobili nuokalneje ir isjungus varikli masina pradeda riedeti...atgal - i ikalne! Pabandeme desimtis kartu - vis tas pats stebuklas - variklis isjungtas, pavara laisva - o "Mitsubishi" rieda atbulomis i ikalne. Pasirodo, cia veikia kazkoks fizikos desnis. Ne vienas smalsuolis apie tai zino ir atvaziuoja i San Salvadora vien tam, kad isbandytu ir isitikintu ar tai tiesa. Isbandziau. Tiesa. O mes dar iki tikruju magiskosios salies stebuklu dar neprivaziavome...

Griztant is kalnu i Bacoloda ir pakilus virs nedidelio tilto pradejo smarkiai dvokti siera. Juste supykino ir ji vos nepaleido i upeli geros dozes cukraus misinio. Pasirodo, kad Mumbacal kaime yra filipinietiskos pirtys atviroje erdveje. Tai garuojancios vonios, arba karstosios versmes. Tik nelabai supratau, kodel tiek daug filipinieciu ten vaziuoja. Oro temperatura ir dregme nesmarkiai skyresi voniose ir isoreje. I sias pirtis atvaziuoja mazai baltaodziu, todel buvome nekukliai nuziurinejami vietiniu, o virs galvu ratus suko ir medziuose isikibe i menkas sakas kabojo siksnosparniai. Tukstanciai. Dienos sviesoje. Po keliu valandu tunojimo stebuklingose versmese, pastebejau, kad per tas kelias valandas smarkiai pagijo mano zaizda (didele melyne sone), is sonu apsitrauke geltona juostele, rodydama gijimo zenklus. Pabaigai pridursiu, kad iejimas i tas karstasias vonias kainavo 3 Lt. Justei voniu neuzteko, uzsisake 40 min viso kuno (sake, kad buvo beveik viso kuno) masaza. Kuris kainavo begediskai mazai - 13 Lt. Jeigu keliausite i Negros sala ir noresite pasimaudyti su siksnosparniais - patys tos vietos nerasite, bet as nutuokiu, kas zino kelia ;)

Nuo Mumbacal iki Bacolodo - 30 minuciu kelio paselusiu greiciu kalno serpantinais. Jos neprailgsta, ypac klausantis 10 kartu Tonio sukamos tos pacios dainos apie meile. "Love was only made for you and me"...

Negros sala vel apgaubia nejauki tamsa. Audros debesys atnesa kasdieni tropini lietu, kuris per sekunde, lyg pasijuokdamas pavercia rubus i dregna mase. Ayo ayo...

Po 1750 dienu...

Sakoma, kad meile trunka trejus metus. 2004 metais, gruodzio 22 diena palikdamas Filipinus, prizadejau, kad grisiu. Sunku teseti zodi ir islikti istikimam, kai esi taip toli. As likau istikimas. Meile truko penkis metus ir as grizau.

Ar galima myleti svetima krasta? Galima. Pajutau tai, kai susijaudines pilotas nerangiai nutupde 180-vieti lektuva Filipinu zemeje. Pajutau kaip suvirpejo sirdis. Lyg manes oro uosto laukimo saleje penkis metus nematyta mylimoji lauktu...

















***

Buuuumpt!!!! Musu puspilnis lektuvas kaip vinis kalesi i Negros salos didziausio oro uosto asfalta. Viena akimirka pagalvojau, kad tuoj pasvirsime ant sono ir issipildys baisiausi scenarijai. Pilotas susitvarke, o filipinieciai is dziaugsmo pradejo ploti - reiskia tikrai buvo netiketas blynas, galbut pirmasis musu pilotui? Jei taip, tai truputi prisviles.

Filipinuose yra 7107 salos. Vietiniai juokauja ( o gal ir ne) kad atoslugio metu ju lieka 1507... Atskristi i Negros salos sostine Bacoloda pasirinkau neatsitiktinai. Mano saunusis draugas Tonis (Anthony Regalado Harris), kuri degtine vaisinau Vilniuje ir viskiu Aberdyne buvo pakankama priezastis zengti koja siame kraste. Jis yra vertas atskiros istorijos. Trumpai: gime Filipinuose, bet veliau isvyko i Amerika, kur gyveno su savo seima. Tarnavo Busho armijoje, saude i kojas Irake, saugojo orlaivius Kuveite, kol suprato, kad gyvenime yra kur kas daugiau, nei ginklai. Grizo i Filipinus, pasistate nama, nusipirko zemes cukranendriu plantacijoje ir pradejo mokytis slaugu mokykloje... Jo protas astrus, sirdis bedugne, juokeliai riestis i kamuoliuka verciantys.















Isejus is oro uosto mus turejo pasitikti Tonio draugas Deivas. Nelabai zinojau, kaip jis atrodo, todel pradejom instynktyviai atsisukineti i bet kuri saves link mojanti. Tokiu buvo daug. Visi taksistai. 5 minutes laukimo prailgo, kol salia musu kaip angeliukas juodais sparnais atsirado zavinga mazyte moteriske.

"Are you from Lithuania?!", - im Tony's best friend, lets go with me! Vis dar nustebe sekeme entuziastingai moteriskei is paskos. O kas ji tokia, ir kur tas Deivas???

Moteriskes vardas buvo Ela. Ji labai daug snekejo ir be parasciu sypsojosi. Bet as sunkiai ja girdejau, uz akiu kibo pro sali begantys vaizdai, taip matyti, taip zinomi, taip pasiilgti. Cia pat masinoje atsidure ir Deivas, o po keliu minuciu mes sustojome prie Tonio mokyklos. Autobusiuka apsupo keliolika baltais chalatais vilkinciu slaugiu ir slaugu (Juste, mano keliones partnere is pradziu pagalvojo, kad ten virejai) garsiai choru saukianciu "Labas! Welcome to Negros island!". Geresnio sutikimo negalejo buti. Nespejau susivokti, kai dusau meskeno Tonio siltuose ir teviskuose gniauztuose.

Filipinieciai - pasele edrunai. Valgo maziausiai 7-8 kartus per diena. Visiskai nenuostabu, kad pirmoji vieta, kur mus nusiveze, buvo restoranas. Velgi ta pati selmiska restoranu prieblanda, tie patys nuostabiai klaikus karaoke dainininku balsai, tas pats dumu kvapas. Tie patys slovingi ryziai ir nepakartojamas juros maistas. Dangiska. Per vakara spejome pavalgyti 2 kartus.

Viskas uzsibaige kaip ir dazniausiai - nesvankiais nekaltais juokeliais (drovieji filipinieciai juos dievina), o kompanija palaikes jordanietis raudonavo ir niekaip negalejo selmes Elos prasomas garsiai pasakyti kaip bus krutys arabiskai. Arabiskai tai "gabzez". Na, o filipinietiskai bendrine kalba tagalogu - tutoys (arba, kaip Ela pakomentavo - "Two Toys for men").

















Gili naktis atslinko Tonio namuose. Salia jo JAV veliavos pakabinau trispalve. Uzmigti niekaip negalejau, vis girdejau keistus driezu kniaukimus, per stoga besilauzianti tropini lietu ir rimstanti savo sirdies pulsa.