Saturday, November 14, 2009

Dive. Relax. Repeat.








Paskutinis vakaras Davao mieste atneša siaubingą lietų. Filipinų šiaurėje tuo metu siautė taifūnas, savo uodega palietęs ir Mindanao. Jokios vėtros, tik daug vandens, kuris gatves greit pavertė kanalais, o taksi automobilius gondolomis. Lietus įkalino mus karaoke salėje. Nei kiek neprieštaravome. Kas moka dainuoti – tai puiki vieta pasipuikuoti ir palavinti savo balsą, kas nemoka – puiki vieta nusidainuoti nebūti išjuoktam. Karaoke – filipiniečių identiteto dalis, todėl būti Filipinuose ir nedainuoti karaoke nors karto – tai nebūti Filipinuose iš viso. Juo labiau, didžiausioje Davao karaoke teritorijoje „K1 – Compound“ sutikau ir seną draugą – Arviną.

Jis – kitos pakraipos (kaip nemaža dalis filipiniečių vyrų). Tačiau išlieka savimi ir supranta įprastos pakraipos vyrus. Arvinas turi nuostabų balsą ir klausą, todėl jis karaoke kambarėlyje buvo dievas. Filipiniečiai yra labai romantiškos personos, todėl kas antra daina, skambėjusi kambarėlyje buvo melodramatiška ir šiek tiek migdanti. Kadangi lijo ir mes į karaoke atėjome šlapi, pirmieji prisilietimai prie mikrofono nukratė elektra. Nors ėjome tik valandai, po valandos Eglė su Juste (kurioms karaoke atradimas tapo tikra manija) užsinorėjo dar vienos valandos. Mes su Arvinu neprieštaravome.

Tą pačią naktį, tiksliau labai ankstyvą rytą mūsų laukė lėktuvas į Iloilo. Gatvės jau buvo pradžiūvusios po vakarykštės liūties. Akys ir smegenys lipant į lėktuvą dar miegojo. Pats nelabai supratau, kodėl savo mėgstamiausiai vietai Filipinuose iš 40-ies dienų atseikėjau tik 5… Bet sugrįžimas įvyko. Ir jų dar bus. Ne vienas ir ne du.
Pilotas meistriškai nutūpdė skraidantį aparatą. Lėktuvas net nekrustelėjo. Jei būčiau sutikęs pilotą po skrydžio, būčiau parodęs jam iškeltą nykštį.

Iloilo oro uostas. 07:30 val. Nepaisant tokio gana ankstyvo laiko, laukimo salėje mūsų laukė jau senu geru pažįstamu tapęs Filipinų karinių oro pajėgų narys Pedoy Intrepido. Jis iškart demaskavo Eglę. ”Tavo akcentas – britiškas“,- iškart susigaudė jis. Viskas vyko kaip deja vu. Tas pats „Chitos“ viešbutis, Juno Montinolos ofisas, „Breakthrough“ restoranas su ką tik pagauta žuvimi.

Į Iloilo sugrįžome suvilioti pasiūlymo pirmą kartą panardyti (scuba dive). Toks malonumas šiaip kainuotų didelius pinigus (500 dolerių už privalomus kursus ir paskui po 15 dolerių už kiekvieną pasinėrimą) . Mums tereikėjo vyrams pirkti alų. Nuo Iloilo iki Anini-y, kur stovi Ritchie ir Juno draugo Boy (taip taip čia toks vardas – Boy) nardymo namelis “Divehouse”. Boy 49 metai. Didelis, dažnai rūstus, mafioziškos išvaizdos, bet paslaugus ir malonus. Jis niekada nebuvo vedęs, todėl dabar laukia Eglės sugrįžtančios ir tampančios jo žmona. Už tai Boy Eglei pažadjo kasdien gaudyti tuną ir nupirkti visureigį.

Visureigio ten tikrai reikėtų, nes tik dalis kelio iki Anini-y buvo asfaltuotas, paskutinė dalis – ištisa virtinė statomų tiltų ir tiesiamų kelio atkarpų. Civilizacija greit ateis ir ten, o kolkas Anini-y tik jaukus užkampis.

Pirmas įspūdis buvo toks, kad Boy valdo visą Anini-y kraštą. Pliažuose, kur vietoj smėlio buvo kriauklės stovėjo jo nebaigti statyti namai, toliau ant smėlėto kranto tūnojo jo valtys. Didelės ir mažos. Po audringo vakarėlio atėjo ilgai lauktas rytas, kai pirmą kartą turėjau panirti po vandeniu ilgesniam nei kelios minutės laikui. Tai vadinama scuba diving. O kaip vadinasi divingas, kai neriama nespėjus išsiblaivyti?. Tai vadinama „wreck diving“. Kol Boy nardė padugnėmis ir savo harpūnu šaudė tunus ir trigger fish, mes gavome pirmąsias nardymo pamokas. Iš tiesų jausmas nekoks, ką tik panėrus ir supratus, kad dabar gali tekti tūnoti ir kentėti spaudimą keliasdešimt minučių. Kvėpavimas sutrinka, ausis užgula, galva sunkėja. Darosi sunku ir baigum, bet beprotiškai įdomu. DIVE, RELAX, REPEAT...

Kelių minučių po vandeniu užteko...Vistik kolkas aš išlieku snorkelingu entuziastu, scuba divingą pasiliksiu vėlesniam laikui, po kelių kitų pamokų. Šalia mūsų nardymo vietos aplankėme ir dar vieną salą – Nogas. Tai buvo mano vienuoliktoji sala Filipinuose. Ten nieko nėra, išskyrus pasakiškai gražią alėją ir baltą švyturį.

Vakaras atnešė romantiškus vaizdus. Saulė nudažė pajūrį geltonais dažais, kurie dar labiau išryškino mūsų saulės nugairintus veidus. Nors pečius labai skaudėjo nuo saulės bučinių, bet atsispirti pagundai pamirkti karštose versmėse neatsispyrėme, juolab, kad natūralios karštos vonios buvo išmėtytos tiesiog ant uolėtų jūros pakrančių. Guli, kūną kutena burbuliukai, o už kelių metrų ošia jūra...

No comments:

Post a Comment