Kartais būnu sentimentalus. Ypač keliaudamas. Ypač po tas vietas, kurios man daug reiškia. Prieš penkerius metus mano gyvenimas pasikeitė. Atradau šokoladines kalvas (Chocolate Hills) Boholo salos pietuose ir džiaugiausi stebėdamas magišką vaizdą vienut vienutėlis. „May the peace prevail on Earth“ – skaičiau žodžius ant balto žymeklio ir atsirėmęs į jį nusifotografavau.
Šokoladinės kalvos papėdėje sutikau pagyvenusį australą. Jo dėka esu vegetaras (su išimtimis) jau penkerius metus. Tada, lyg žinodami apie mano lūžį vietiniai statybininkai pavaišino bjauriai skaniu romu.
Pabandžiau sugrįžti į mane pakeitusią vietą po penkerių metų. Pasaulis keičiasi. Vietoj mažos bakūžės, kur sutikau australą, dabar riogsojo didelis prekybos paviljonas. Prieš penkerius metus niekas pinigų neprašė, dabar įėjimas į teritoriją kainuoja virš dolerio. Pagrindinės kalvos viršūnėje, iš kur atsiveria vaizdas į kitas kalvas zujo šimtai turistų. Taikos stulpelis buvo aptvertas. Net kalvų atrodė mažiau, nei paskutinį kartą. Ta vieta jau sugadinta. Jokios magijos, jokio džiaugsmo apžvelgiant mistišką gamtos kūrybą... tik pokšintys fotoaparatai, įkyrūs prekeiviai ir tylą ardantis triukšmas.
Šokoladinės kalvos, visgi yra įspūdingas gamtos kūrinys. Moksliškai tą kūrinį kai kas pavadina geologiniu stebuklu. Šokoladinėmis kalvos vadinamos dėl rudos spalvos, kuria jos būna padengtos sausuoju sezonu. Bet aš ir vėl, jas pamačiau žalias, nes dabar lietingasis sezonas. Šokoladinių stebuklų iš viso yra 1776. Beveik visi jie identiško dydžio ir formos. Antrą kartą apsilankymas kalvose užtruko tik keletą minučių.
Boholas yra maža sala, apvaliai pailga kaip bulvė. Iš šiaurės į pietus ir iš rytų į vakarus apie 100 km. Po Cebu kamščių ir triukšmo Bohole tikrai atsigavau. Kokie serpantinai, kokie miškai, kokie vaizdai...
Perpildytame autobuse mane iškart užkalbina senutė. Čia bendravimas betarpiškas. Prisėdai autobuse – pokalbio neišvengsi. Senutė vardina vieną „tourist spot“ po kito ir siūlo nuvažiuoti. Nesupranta, kai pasakau, kad „tourist spots“ manęs nedomina. Klausiu, kodėl dvi seniausios Filipinų bažnyčios yra būtent Bohole. Senutė nesutriko. „Turbūt todėl, kad atkeliavę ispanai čia atklydo suvilioti gražiausių moterų“, - mirktelėdama akį išpyškino boholietė. Bažnyčios čia senos, nublukusios, apsamanojusios. Dvelkia tikra, žila senove.
Viena iš jų – antra pagal senumą Loboco bažnyčia – prie pat mūsų nakvynės vietos džiunglėse – „Nuts Huts“ stovyklavietėje.
„Nuts Huts“ jau tapo keliautojų traukos objektu, bet jie įspūdingos gamtos harmonijos nedarko. Norint ten patekti, reikia pasistengti. Mažiau besistengiantys iš Loboco atplaukia valtimi ir sumoka 150 pesų ( 8 lt) , kiti (kaip mes) atvažiuoja džipniu sumokėdami kelis centus. „Nuts Huts“ nameliai primena pasakų trobeles, taisyklinga eile išdėstytas palei smaragdine Loboc upę. Iš visų pusių stovyklą supa aukšta džiunglių siena, sukurianti psichodelinę atmosferą, lyg būtum įspaustas į uždarą erdvę ir niekada iš jos neištrūktum.
Norint patekti į trobeles, reikia nusileisti laipteliais žemyn ( laiptelių neskaičiavau, bet bus mažiausiai trys šimtai). Lipti žemyn nėra labai sunku, tačiau lipant į viršų kruta ne tik raumenys, bet ir širdis. „Nuts Huts“ savininkas belgas jau dešimt metų diriguoja stebuklinga pasakų lazdele – visada besišypsantis ir visada padedantis. Prie recepcijos visada galima matyti, kokių šalių žmonės apsistoję „Nuts Huts“. Mūsų apsilankymo metu Lietuvos spalvos garbės lentoje iškabėjo beveik savaitę. "Nuts Huts" trobelės užvadintos įmantriais pavadinimais, kaip "Casablanca", "Honeymoon in Vegas", "Moby Dick", "Raise the red lantern"...Miegodamas pasijunti tikrose džiunglėse - aplink tiršta nuo garsų. Griežia cikados, signalus leidžia riebūs driežai, kurkia monstriškos varlės. Dažnas svečias vonioje - stambus voras, kurį pamačiusios kompanjonės klykdavo ne savais balsais :)
Kad ir kokia nuostabi šalis Filipinai būtų – turi ir vieną minusą. Autostopas čia beveik neveikia. Privačių mašinų yra ir nemažai, bet vietoj stabtelėjimo vietiniai labiau linkę nusišypsoti, pamojoti. Visgi mums pasisekė ir po Boholą šiek tiek pasivažinėjome autostopu. Vietiniai labai draugiški, nepaisant smarkaus masinioturizmo protrūkio. Aišku, tų labiausiai draugiškų tenka paieškoti pavažiavus nuo pagrindinio kelio.
Bohole išsipildė mano mažytė svajonė. Pamačiau tarsyrus – mažiausius pasaulio primatus, kurie veisiasi tik Filipinuose, Indonezijoje ir Borneo saloje (Malaizijos – Indonezijos džiunglėse), bet Boholas yra jų pasaulio centras. Keliolika km nuo Loboco yra įsikūręs Corella tarsyrų centras, kur šiuos padarėlius galima stebėti „gyvai“, t.y ne zoologijos sodo tipo aptvaruose, kaip yra Loboce.
Tarsyrai – pūkuoti, mažučiai ir į pliušinius žaisliukus panašūs primatai. Dėl savo patrauklumo ir išskirtinumo tarsyrai yra tapę brakonierių auka, todėl pamažu nyksta. Miniatiūriniai gyvūnai yra naktiniai, dienomis tūno lapų pavėsyje ir įsikibę į šakas snaudžia. Supratę, kad juos stebi, tarsyrai atmerkia akis ir pradeda įtariai stebėti aplinką, mirksėdami nerealaus dydžio geltonais veizolais ir sukdami galvą aplink save – taip, jie gali pasukti galvą 360 laipsnių kampu!!!
Susinepatoginę tarsyrai palieka savo teritoriją šokinėdami nuo šakos ant šakos, nors jie atrodo tikri nepaslankūs tinginiai – šokinėja įspūdingai greitai ir mikliai. Tarsyro akys gilios, liūdnos... Kaip tikri vienišiai, jie gyvena po vieną, susigrupuoja tik tada, kai poruojasi. Minta vabzdžiais, kirminais, kartais driežais ir netgi nedideliais paukšteliais. Loboce ant vienos šakos miegojo du tarsyrai. Jų akys atsimerkė... Ant lapo sukosi riebus ir sultingas žalias vikšras. Tarsyrai susižvalgė vienas į kitą, iššiepė savo mažyčius žabtelius ir vienas iš jų pakėlęs rankas sugriebė besirangantį vikšrą. Vikšras atsidūrė tarsyro gerklėje. Lėtai ir godžiai jis sudorojo vikšrą, rankomis žemyn varvėjo žalios sultys. Kitas primatas tiesiog stebėjo, kaip jo draugas nesidalina grobiu su juo...
No comments:
Post a Comment