Prieš patenkant į Davao paprašėme autobuso vairuotojo išleisti mus netoli miesto, viename iš paplūdimių. Praėjus kuriam laikui apie mūsų išlipimo vietą žinojo visas autobusas, o vienas iš girčiausių keleivių stojant autobusui pradėjo rėkti, kad mums jau reikia išlipti. Išlipom. Bet kurgi pliažas?
Prieš mūsų akis atsivėrė tik masyvūs, aukšti ir aklini vartai bei kilometrus nuo jų į abi puses nusitęsusi siena. Belsk, ir bus atidaryta. Nebeldėm, bet pabandėm atidaryti gremėzdiškas duris. Negalėjau patikėti! Stumtelėjus rankeną girgždančios durys atsivėrė, o už jų – žalia pieva, palmės ir juodas, vulkaninis paplūdimys! Kažkas panašaus į Alisos nuotykius pasakų karalystėje, už keistų vartų atsivėrė visiškai kitas pasaulis. Ir jokių sargų čia, jokių ištaigingų „resortų“, tik keli rudi šunys ir labai daug vaikų...
Paplūdimio smėlis buvo malonus akiai ir švelnus kojoms, bet vanduo netraukė...Toliau matėsi daugiau veiksmo, daugiau valčių ir dūmų. Dabar juokas ima, kai Robertas klausė vietinių, kur yra restoranas ... Jokių restoranų – tik autentiškai gyvenantys vietiniai su savo gausiomis šeimomis, kelios mažos parduotuvėlės – kioskeliai, daug tiltų ir labai daug egzotikos. Ėjome per Astorgos kaimą, vietiniai kalbino, vaikai krykštavo ir visi rodė mums kelią viena kryptimi. Kas ten ? Restoranas ? Robertas turbūt apsidžiaugtų. Ne, ne restoranas... tik kapinės. Buvo spalio 31 diena, todėl čiabuviai buvo tikri, kad mes atėjome pasižiūrėti į jų kapines.
Norint į jas patekti – reikia mokėti du pesus. Tilto šiaip nebūta, bet vietiniai gudročiai jį pastatė, kad sušlapti nenorintys galėtų juo pasinaudoti ir jiems kapeiką į puodą įmesti. Sumokėjom, ir sausai perlipom svyruojanti beždžiontiltį, tuo tarpu vietiniai plaukė. Kapinėse žmonės jau ruošėse kitai dienai. Dažė baltai savo sarkofagus, tinkavo, šveitė kapus. Kad laikas neprailgtų, atsitempė radiją. Aišku, neapsieita ir be alaus. Kadangi kapinės įkurtos visai šalia jūros – tai kai kurie kapai priminė betonines valtis. Gerokai pašlapę jie jau nebebuvo tokie balti, labiau žalsvi nuo dumblių.
Netrukus mus jau sekė dešimtys vaikų. Dauguma iš jų puikiai kalbėjo angliškai ir labai intensyviai bandė užmegzti pokalbį su Robertu. Robertas nesutriko ir po pasivaikščiojimo su gauja vaikų po krepšinio aikšteles ir palmių plantacijas atidarė savo krepšį....o ne... vaikai iš tolo užuodė „Karūnos“ šokoladukus ir daug smulkių rankyčių sulindo į Roberto krepšį. Dingus keliems saldainiams, Robertas nusprendė, kad užteks, ir džentelmeniškai uždaręs savo juodą darbinį krepšį paaiškino vaikams, kad laimės šulinys išseko. Vaikai nė kiek dėl to nenusiminė, toliau šypsojosi ir netgi palydėjo mus iki judraus kelio, kur pagavome savo transportą iki pat Davao.
Davao – antras pagal plotą pasaulio miestas (po San Paulo), todėl čia kapinių kelios dešimtys. San Pedro – vienos iš seniausių kapinių Filipinuose, kur ilsisi ne tik filipiniečių, bet ir kinų, japonų ir amerikiečių kūnai. Filipinuose kapinės dažnai būna padalintos į kelias dalis: į atminimo parką (memorial park) ir įprastas kapines. Atminimo parkai išsiskiria dideliais plotais, žaliuojančiomis vejomis, kukliomis atminimo lentomis ir prabangiais mauzoliejais. Šeimynos čia susirenka ne liūdėti. Jie linksminasi ir džiugiai prisimena savo išėjusius artimuosius. Kas groja gitara sentimentalias melodijas, kas rėkia į mikrofoną ir čia atsitempęs karaoke aparatą. Neturintys karaoke aparatų atsiveža magnetofonus ir klauso romantiškų „Beatles“ melodijų.
Maisto per Vėlines niekada netrūksta. Atrodo, kad šeimos su savimi atsiveža visą virtuvę. Verda ryžius, kiaulieną, žuvį, ant grotelių kepina viščiukus. Desertui visada atsiras ananasų ir ledų. Ir alus. O kaipgi Filipinuose be jo! Nors filipiniečiai atsidavę Dievui, tuo pačiu jie ir pasaulinės klasės „nusidėjėliai“. Alus kapuose liejasi laisvai, ir niekas nepyksta, jei ant išėjusio giminaičio kapo kas padės „San Miguel“ alaus butelį. Aišku, geriau būtų ne tuščias, ypač jei velionis mėgo išgerti...
Šalia kuklių antkapių puikuojasi prabangūs mauzoliejai – pasiturinčių filipiniečių kapai – vilos. Jų viduje ištaigingai išpuošti sarkofagus primenantys kapai. Patalpose, be jokios abejonės įrengtas ir oro kondicionierius. Tokiose mauzoliejuose dažnai būna įrengtos terasos antrame aukšte, kur skamba muzikos garsai ir juokas.
Įprastesnėse San Pedro kapinėse palaidoti mažiau pasiturintys. Čia ėjimas per kapų teritorija primena laipiojimą per kalvas. Įvairiaformiai balti kapai taip arti vienas kito, kad sunku pralysti. Vietiniai ant kapų sėdi, guli, snaudžia, todėl ir aš nesutrinku užlipęs ant vieno iš jų, kad galėčiau praeiti toliau. Žmonės iš tolo bando atkreipti į save dėmesį ir vienas per kitą rėkia „pikčior!”, taip prašydami juos nufotografuoti.
Vieno kadro dažniausiai nepakanka. Linksmi vyrai trumpam sustabdo kapo tvarkymo darbus ir kelia nykščius į viršų šaukdami “Ačiū, ačiū!“.
Aplink užuodžiu dažų kvapą – kapai kasmet perdažomi baltais dažais, vėliau jie nupoliruojami ir nušveičiami iki blizgėjimo, uždegama daug mažų žvakučių ir švytintis kapas apmėtomas geltonais ir raudonais žiedlapiais.
Per nugarą nuo saulės ir kopimo, šokinėjimo nuo kapo ant kapo teka prakaitas. Linksma ir man. Nors pikniko stiliaus Vėlines sunkiai įsivaizduotų dažnas lietuvis, prisiminti anapilin iškeliavusius brangius žmones galima ir kitaip. Su pakilia nuotaika, pakelta galva ir šypsena.
No comments:
Post a Comment