Netikėjau ar kada pakartosiu tokią ilgą kelionę perkrautais keltais Azijoje, kai prieš penketą metų pasinaudojau vienintele galimybe patekti į Filipinus ne oru, bet vandeniu. Iš Sandakano (Malaizija) į Mindanao uostą Zamboangą keltas plukdė 24 valandas. Pridėčiau NET 24 valandas, nes per tą laiką nusibosta viskas: gulėti, miegoti, skaityti, žiūrėti į vandenį, žiūrėti į tolį, kalbėtis, vėl kalbėtis ir juoktis iš karaokė dainuotojų ir šokėjų.
Iš Iloilo du kartus per savaitę plaukia keltas į Palawaną. Skrendant reiktų nutūpti dar ir Maniloje, pakeisti lėktuvą, sumokėti jau nusibodusį „domestic departure tax“ ir nieko nepamatyti ir nepatirti. 26 valandos keltu iš Iloilo į Puerto Princesą skambėjo kaip naujas rekordas. Jamam šitą keltą.
Į „Maria Isabela“ trijų aukštų keltą atskuodėm po beveik bemiegės siautulingos mūsų išleistuvių iš Iloilo nakties. Nors buvo aštunta valanda ryto, bematant kritom ant žaliai aptrauktų dviaukščių lovų ir kelioms valandoms atsirašėm nuo pasaulio. Sulu jūros bangos greitai išsiubavo ne tik keltą, bet ir mūsų sapnus, todėl vidurdienį jau ieškojau karšto vandens eilinei dozei kavos su kremu.
Justei pasidarė bloga, tik neaišku ar nuo vakarykščio alaus, ar nuo jūros ligos, o gal ir to ir ano, nes kas penkios minutės girdėjau sakinį „Kinderi, man **ujova”. O aš savo svaigulį bandžiau numalšinti daugkartinėmis dozėmis sriubos, kavos, limonado ir vaikšiojimais deniu, bei naujomis trumpomis pažintimis su spalvinga Filipinų liaudimi. Žmonės kartu gabenosi ne tik dėžes daiktų, bet ir karves, kiaules, baldus, kovinius gaidžius. Jei kiti gyvuliai buvo įkalinti laivo apačioje, prie technikos, tai gaidžiai tupėjo ir kakariekavo prie savo šeimininkų, kurie juos glostė ir akylai prižiūrėjo.
Sutemus priplaukėme Cuyo salą, kur keltas prisišvartavo kelioms valandoms, kad iškrautų maišus ryžių ir kitų daiktų Cuyo salai, kuri atitolusi per kelis šimtus kilometrų nuo artimiausių didesnių salų. Kol keltas stovėjo, mes pasinaudojome proga susipažinti nors akies krašteliu su nauja sala. Akis iškart užkliuvo už dangiškai tyro ir permatomo vandens. Daug kur mačiau krištolinį tyrą vandenį, bet čia jis buvo dar labiau tyresnis ir permatomesnis. Toliau, išėjus už uosto ribų driekėsi kelios menkai apšviestos gatvės su lauko kavinėmis, turgumi ir viešbučiu. Sala turi kažkokį įpatingą mažos salos sindromą. Viskas panašu kaip kitose salose, bet tuo pačiu taip nostalgiškai kitaip. Vietiniai puikiai kalba angliškai, labai draugiški ir norintys bendrauti. Gaila, bet kelios valandos Cuyo ėjo į pabaigą. Prižadėjau sau, kada nors, galbūt greitai sugrįžti ir labiau patyrinėti šitą mažą, bet įdomų archipelago trupinėlį.
Ryte mes jau šmirinėjome aplink Palawano krantus, bet kadangi sala ištįsusi per 650 km, o sostinė per patį vidurį – tai visą pusdienį plaukėme matydami žemę, bet taip prie jos ir neartėdami. Galiausiai atsidūrėme įlankoje, sušmėžavo du balti bažnyčios bokštai, bet mus prieš pat finišą aplenkęs didelis „Cebu Ferries“ keltas užėmė ir visą parkavimosi aikštelę, o daugiau vietos neliko. Taip mes likome dreifuoti prie uosto kranto dar kelioms valandoms, o savo rekordą plaukimo keltais pamušiau iki 31 valandos.
Uoste jau seniai sukinėjosi jūros čigonai – badjao. Tai ant vandens gyvenantys visą savo amželį musulmonai, kurie ant žemės „žengia“ praktiškai ti ktada, kai miršta. Pinigus jie laiko tik monetomis, ir dažnai pasipelno iš atplaukiančių keltų. Kol šie parkuojasi, žmonės nuobodžiaudami mėto čigonams monetas, o šie neria į vandenį, ir dažniausiai be jų neišneriai. Badjao plaukioja mažomis valtimis, dažnai su visa savo šeima, įskaitant mažiausiais, vos kelių mėnesių kūdikiais. Nors Badjao čigonai gyvena primityvų gyvenimą ir atsisako modernaus pasaulio privalumų, jų apranga buvo panaši į šių dienų jaunimo paskutines mados tendencijas. Vienas iš jų atplaukė su „Nike“ kepure, kita čigonė vilkėjo krepšinio marškinėlius su užrašu „Lakers“.
Kelionė keltu baigėsi. Paskutinės dešimt dienų Filipinuose prasidėjo.
No comments:
Post a Comment