Odė Romului

Įpratome keltis labai anksti. Dauguma autobusų ir džipnių Palawane, dėl prasto susisiekimo ir didelių atstumų išvažiuoja anksti. 7 val. ryto jau sėdėjome džipnyje iš Sabango į Salvacion. Sunkusis visureigis pajudėjo, kaip vėžlys ropodamas per centrinio Palawano kalveles, pergrūstas žmonių ir jų vežamo gėrio. Aišku, filipinietiška ikona neatlaikė, sugriuvo viduryje kelio. Galiausiai Salvacion pasiekėm ir čia nusprendžiau daryti tai, kas kelionėse labiausiai patinka – tranzuoti. Dėl nesuskaičiuojamų salų ir vandenų tranzavimas Filipinuose yra šiek tiek keblokas dalykas, bet įmanomas. Palaukti ar pasivaikščioti tikrai teks. Karštis kankins, kalvos vargins kojas. Bet jis atvažiuos. Pirmas visureigis atlėkė vingiuotais serpantinais po pusvalandžio tylos ir ramybės. Jis, aišku, kad sustojo. Visureigis buvo prigrūstas žmogienos, todėl mums atiteko geriausios vietos – priekaboje. Pirmas pavežimas buvo neilgas, po pusvalandžio vėl stovėjome ilgame posukyje po karšta saule.

Taip retai nutinka. Bet antras pirmasis pravažiuojantis automobilis iš eilės sustojo. Viduje sėdėjo pagyvenęs vairuotojas ir jaunutė gražuolė. Galinėje sėdynėje matėsi daiktų krūvos, todėl patys pasisiūlėm šokti į priekabą. Vairuotojas lėkė kaip raitelis be galvos. Vėjas taršė plaukus, pro šalį zvimbė ratų spjaudomi akmenukai. Privažiuojam Roxas. „O kur jum reikia? Aš važiuoju į Taytay“, - išlipęs pasakė vairuotojas. O, mums kaip tik, važiuojam toliau su juo šiaurės link. Prieš pajudant dar nusiunčiau Justę palaikyti kompanijos daiktams galinėje sėdynėje, labai jau kratė priekaboje.

Kelionė buvo ilga, aš ilgai kračiausi, Justė ilgai bendravo. Kratymo ir bendravimo pasekmė – vairuotojas pasisiūlė vežti dar toliau – iki pat jo namų kažkur giliai pusdžiunglėse prie pat jūros ir uolų, vos ne iki pat El Nido, mūsų galutinio tikslo. Mes, žinoma, kad sutikom. Vairuotojas Romulas pakeliui pradėjo pirkti masiškus krepšius prekių: įspūdingas raudono medžio kėdes, centnerius vandens, kekes bananų. Pasirodo, kad jis turi parduotuvę savo kaime. Man irgi atsirado vietos ant galinės sėdynės, o visi daiktai turėjo pajusti mano dalią – kratytis priekaboje.

Po kurio laiko pasiekėme kryžkelę, kur Romulo visureigis pradingo žalioje prieblandoje. Uolos, akmenys, serpantinai – toks buvo kelias beveik 30 km iki Liminangcongo. Skamba keistai? Taip, man reikėjo visos dienos, kad teisingai ištarčiau Li-mi-nang-cong. Žemėlapyje ta vieta atrodė įspūdingoje vietoje – toli nuo pagrindinio kelio, paslėpta už kalnų ir priglausta įlankos vandenų. Kelias priminė mūšio lauką, daug kur mėtėsi dideli rieduliai, žiojėjo duobės. Karo čia nebuvo, bet kariavo ir piktinosi gamta, ardydama kalnus ir purtydama žemės sienas siuntė sunkią masę žemyn. Taip buvo užversta daug kelių, kas darė ir taip sunkų susisiekimą dar labiau neįmanomu, todėl čia labai paplitęs keliavimas valtimis palei krantus.
Liminangcongą visgi pasiekėme. Šeimininkas Romulas čia jaučiasi tikrai savas. Jis – buvęs policijos komandoras, pagal jo švilpuką rikiuodavosi visas miestelis. Nors atrodo, kad pagal jo švilpuką visi juda ir dabar. Pirmas klausimas, kaip mes toliau judėsime iki El Nido išsprendžiamas čia pat. Romulas suskambina savo kanalais – ir kitai dienai mes turime motorinę valtį iki pat El Nido. Nemokamai.

Romulo namuose – daug judėjimo. Zuja dešimtys vaikų (neaišku kieno), gaujos merginų ir pagyvenusių moteriškių. Čia – ne tik Romulo namas, bet ir jo vaistinė (vienintelė miestelyje), parduotuvė (didžiausia miestelyje) ir lažybų punktas. Namus saugo didžiulis ir baisus rotveileris. Elektra Liminangcongo gyslomis teka vos pusę paros laiko, bet pas Romulą – visada. Čia lemputės dega generatoriaus pagalba. Interneto Liminangconge nėra. Pas Romulą yra. Bet lėtas, nes per telefoną gaudomas, interneto kabelis iki Palawano šiaurės dar neatkeliavo. Tradicinė turtinga filipinietiška vakarienė, nakvynė atvirame ore, bet su pastoge antrame aukšte (pirmame aukšte tvarką prižiūrėjo rotveileris) ir purškaujančios motorinės valtys beveik visą naktį, taip, pusiau miegodamas praleidau vieną iš geriausių parų Palawane.

Ryte laukė ilga kelionė bangomis iki El Nido. Kai pamačiau valtį – nusišypsojau. Supratau, kad ji bus ne kartą daužoma stiprių įlankos bangų. Šalia savęs iškart pasidėjau plastikinį indą – jei vandens jau bus per daug, pasiruošęs semti. Vairuotojas angliškai nė bum bum, todėl tiesiog susėdome ir pasiruošėme odisėjai. Pamojavau Romului. Jis sėdėjo prieplaukoje su savo žmona ir maža dukryte ir šypsojosi.