Iloilo – meilės miestas

„Bonifacijaus atostogos“ Guimaras saloje baigėsi, bet nesibaigė pažintis su „The Incredibles“ – geradariu Junu Montinola ir žvitriaaku apsauginiu Pedoy Intrepido. Kartu su jais persikėlėme traktorišku roro iš Guimaras uosto Jordan į Panay didmiestį Iloilo. Kiekvienas miestas Filipinuose turi nickname‘ą. Iloilo yra meilės miestas (City of Love). Nežinau kodėl... Romantika čia nelabai dvelkia. Miestas labai judrus, gatvės siauros, sausakimšos. Didžiuliame jūrų uoste maudosi dideli ir maži laivai, žvejų valtelės. Palyginus su Bacolodu, čia nėra tiek žavių kolonialistinių medinių namelių, bet labai daug modernių pastatų, Iloilo tikrai pretenduoja į ateities verslo centrą.

Junas su Pedoy mūsų nepaleido. Iš pradžių teko apsilankyti Juno prabangioje viloje miesto pakraštyje. Nulakuotos grindys dvelkė senove, kieme narveliuose krykštavo papūgos, koridoriuose iškabinėtos įvairios statulėlės, lentynose kolekcinis porcelianas, iš senų paveikslų žvelgė Juno tėvų ir prosenelių akys, netgi pirmosios name naudotos medinės šakutės buvo įrėmintos ir įstiklintos sienoje. Kad įspūdinga grožio kolekcija būtų dar turtingesnė – padovanojome Junui buteliuką su gintaro gabalėliais. Matėsi, kaip drėko Juno akys, kai priėmė mūsų mažytę dovaną.

Toliau viskas buvo kaip seriale apie turtuolius. Vakarienės metu Juno namuose mus apšokinėjo dvi tarnaitės. Kaip tikroje meksikiečių melodramoje, net moterys į tas muilo operų aktores panašios buvo. Nors jos tarnaitės, bet labai gerbiamos ir atsidavusios šeimai, gyvena kartu visą gyvenimą. Vos tik lėkštės šiek tiek patuštėdavo, tarnaitės suskubdavo jas papildyti. Krabai (buvo vienas ir gėjus), kalnai ryžių, milk fish ir daug daug visko visko. Akivaizdus maisto kultas davė rezultatų. Pasisvėrus ant svarstyklių paaiškėjo kad per savaitę Justė priaugo 6 kg, Dainius - 3 kg. Filipiniečiai dėl to tik krykštavo. “It’s nothing” – šaukė jie.

Kitą dieną mums buvo pasamdytas vairuotojas, su mašina, žinoma. Jis vežiojo po visą miestą, kur tik mes norėjome. Junas su Pedoy mūsų neapleido, nors korporaciją valdantis Junas turėjo darbo savo biure, jis vis leido laiką su mumis ir vis atidėliojo grįžimą prie darbų. Kol Justė pusę dienos sėdėjo grožio salone aš sėdėjau Juno biure. Jis, matyt, pamanė, kad aš nuobodžiauju, todėl praskaidrino nuotaiką išsitraukdamas iš stalčiaus du ginklus. Paprašė atsistoti prie baltos sienos ir rimtai papozuoti su „Glock“ ir „Smith&Wesson” pistoletais.

Ech...Pinoy. Filipiniečiai. Tik čia galima pajusti, ką reiškia draugystė nepažįstamam žmogui be jokio išskaičiavimo. Netgi šypsotis norisi, kaip tai daro filipiniečiai. Be jokios priežasties.

Taip jau turėjo atsitikti. „Draugystės grandinė“ netrukus pasipildė Richie Tinsay dalimi. Iš pažiūros kūdokas jaunuolis, kuris tiktų į rikšos vairuotojus buvo 39 metų Iloilo verslininkėlis. Jam priklauso viešbutis, viščiukų ferma ir dar velniai žino kas. Richie mėgsta alų. Užlipęs ant „Raaudonojo arklio“ (Red Horse alus), sunkiai nuo jo benulipdavo. Dar vienas draugas. Tikras draugiškas draugas, kuriam patiko mūsų kompanija. Richie mums pasiūlė sugrįžti į meilės miestą ir kartu su juo aplankyti „Divehouse“, - nardymo namelį Antique provincijoje, Anini-y kaimelyje, kur galėtume nemokamai panardyti. Gylis po vandeniu 5-10 m, bet kaip pradedantiems, tai daugiau nei pusė darbo.

Kitą dieną apsiskutę barzdas ir pasidarę pedikiūrus (už juokingas kainas) turėjome išvykti iš Iloilo. Superkatytė („Super Cat“) - greitaeigė raketa skrodė bangas kaip pašėlusi. Junas atsisveikino iki kito karto, bet Pedoy ir Richie mūsų nenorėjo palikti – įšoko į laivelį ir krestelėjo gretimose sėdynėse. Pedoy pasakojo, kada ir kokią bangą tuoj peršoksime, o Richie skaitė „Philippine inquerier“ dienraštį. Superkatė – ne roro, todėl kitą krantą – jau pažįstamą Bacolodo uostą Negros saloje pasiekėme po valandos kelionės.

Pažįstami buvo ne tik salos kontūrai, ne tik uostas, bet ir ten mus sutikęs pažįstamas veidas. Kaip visada, Tonis šypsojosi ir kvietė į savo „Mitsubichi with balls“.

„Haha! Jūs to negalite daryti Europoje, ne?”, - šaipėsi Tonis, kai Richie pilstė Raudonojo Arklio skystį visiems “Mitsubichi” keleiviams. Gėrėm ne tik mes, gėrė ir vairuotojas. Nenustebkite. Čia ne tik nėra greičio apribojimų, čia taip pat niekas netikrina ir vairuotojų blaivumo. Kokia prasmė? Dauguma vairuoja rankose laikydami butelį…ypač per garsųjį “Masskara” karnavalą. Laikas švęsti – “Masskara time”!!!