Burzgiantis roro (krovininis keltas) atsiplėšė nuo Bacolodo uosto cemento.Kelionė roro iš Bacolodo iki Iloilo (Panay sala) užtrunka dukart ilgiau (apie pusantros valandos), bet kainuoja penkiskart pigiau (visus 3 litus).
Jeigu Filipinuose papulsite į „draugystės grandinę“ (lietuviškai ją pavadinčiau švogerių grandine) tai lengvai neištrūksite. Ta grandinė nenutrūko iki šiol. Mus pradėjęs globoti Tonis perdavė estafetę April kuri pasitiko mus Dumangas keltų prieplaukoje (čia kaip su kokiu „Ryanair“, kai bilietas kainuoja pigiai, tai ir prieplauka ne miesto centre, o kaimuose).
Atvykę į Iloilo (meilės miestas) ir tik pernakvoję atsidavėm Pedoy Intrepido globai (tikrasis jo vardas Robertas, o Intrepido jo pavardė, ispaniškai reiškianti bebaimį).
Guimaras sala – maždaug Singapūro dydžio. Iki šios kelionės apie Guimaras nežinojau nieko. Dabar šis mažytis žemės lopinėlis – mano mėgstamiausia „pusiau izoliuota“ sala Filipinų archipelage.
Guimaras garsėja mangais. Ne tik garsėja, bet ir šlovinamas pasaulio mangų sostine. Paradoksalu, bet pasaulio mangų karalystėje neradome nei vieno mango vaisiaus! Paslaptis paprasta. Visur kitur Filipinuose mangų galima gauti bet kada, nes jie purškiami chemikalais ir gaunami turguose ištisus metus. Guimaras pardavinėjami tik švieži mangai, todėl ne sezono metu (sezonas nuo gruodžio iki gegužės) jų čia nėra. Kad apsaugotų tikruosius mango vaisius nuo hibridų salos valdžia draudžia įsivežti mangų vaisius, sėklas ir visa kita kas susiję su jų sodinimu ir auginimu. Šventa žemė – šventiems vaisiams, ir kad nei viena velnio sėkla nenukristų...tokiu moto turbūt vadovaujasi Guimaras mangų puoselėtojai. Mes tapome jų užsispyrimo auka. Nors mangų burnose neturėjom ir jų dangiško kvapo neužuodėm, buvom palaiminti šiltu tropiniu lietumi ir kaitriais saulės blyksniais.
Pedoy Intrepido. Šitas žmogus ir Guimaras sala – vienas kūnas. Kiekvienas Guimaras kareivis – jo auklėtinis, kiekvienas džiunglių posūkis - jam žinomas. Pedoy atpažįsta lėktuvus pagal variklio gausmą, šautuvo markę pagal kulkų zvimbesį, orą nuspėja pagal vėjo kvapą. Jo akys žvitrios, gudrios, geros. Kūnas ir protas treniruoti karinėse bazėse. Jis specialiųjų operacijų karys. Bet turi daug laisvo laiko. Ir skiria jį mums. Su Pedoy pagalba apsistojome „Bella Cove“ viloje pačiame Guimaras centre, netoli Nueva valencia miestelio.
Jeigu Filipinuose papulsite į „draugystės grandinę“ (lietuviškai ją pavadinčiau švogerių grandine) tai lengvai neištrūksite. Ta grandinė nenutrūko iki šiol. Mus pradėjęs globoti Tonis perdavė estafetę April kuri pasitiko mus Dumangas keltų prieplaukoje (čia kaip su kokiu „Ryanair“, kai bilietas kainuoja pigiai, tai ir prieplauka ne miesto centre, o kaimuose).
Atvykę į Iloilo (meilės miestas) ir tik pernakvoję atsidavėm Pedoy Intrepido globai (tikrasis jo vardas Robertas, o Intrepido jo pavardė, ispaniškai reiškianti bebaimį).
Guimaras sala – maždaug Singapūro dydžio. Iki šios kelionės apie Guimaras nežinojau nieko. Dabar šis mažytis žemės lopinėlis – mano mėgstamiausia „pusiau izoliuota“ sala Filipinų archipelage.
Guimaras garsėja mangais. Ne tik garsėja, bet ir šlovinamas pasaulio mangų sostine. Paradoksalu, bet pasaulio mangų karalystėje neradome nei vieno mango vaisiaus! Paslaptis paprasta. Visur kitur Filipinuose mangų galima gauti bet kada, nes jie purškiami chemikalais ir gaunami turguose ištisus metus. Guimaras pardavinėjami tik švieži mangai, todėl ne sezono metu (sezonas nuo gruodžio iki gegužės) jų čia nėra. Kad apsaugotų tikruosius mango vaisius nuo hibridų salos valdžia draudžia įsivežti mangų vaisius, sėklas ir visa kita kas susiję su jų sodinimu ir auginimu. Šventa žemė – šventiems vaisiams, ir kad nei viena velnio sėkla nenukristų...tokiu moto turbūt vadovaujasi Guimaras mangų puoselėtojai. Mes tapome jų užsispyrimo auka. Nors mangų burnose neturėjom ir jų dangiško kvapo neužuodėm, buvom palaiminti šiltu tropiniu lietumi ir kaitriais saulės blyksniais.
Pedoy Intrepido. Šitas žmogus ir Guimaras sala – vienas kūnas. Kiekvienas Guimaras kareivis – jo auklėtinis, kiekvienas džiunglių posūkis - jam žinomas. Pedoy atpažįsta lėktuvus pagal variklio gausmą, šautuvo markę pagal kulkų zvimbesį, orą nuspėja pagal vėjo kvapą. Jo akys žvitrios, gudrios, geros. Kūnas ir protas treniruoti karinėse bazėse. Jis specialiųjų operacijų karys. Bet turi daug laisvo laiko. Ir skiria jį mums. Su Pedoy pagalba apsistojome „Bella Cove“ viloje pačiame Guimaras centre, netoli Nueva valencia miestelio.
Namas – vokiško eksterjero su gaudišku polėkiu. Pastato viduje kvadrato formos narvas su meilės paukščiais (visada skraido po du). Narvas uždengtas tinklu, bet namas be stogo. Į vidų patenka ne tik saulės šviesa, bet ir masiški krituliai. Aplink vilą – tikras zooparkas su macao papūga, Filipinų ereliais, imperatoriškaisiais balandžiais, Casowary stručiais, elniukais ir tt. Šeimininkas Jun Montinola – naujas „draugystės grandinės“ vėrinys. Tik jo grandinės dalis ne bet kokia, o auksinė. Jun Montinola – Iloilo turtuolis, bet labai paprastas žmogus. Jam 42 metai. Jis buvęs Pedoy klasiokas, o dabar juos sieja kitoks ryšys. Pedoy yra Juno asmens sargybinis.
Šeimininkas į savo valdas atkeliavo antrą mūsų vizito viloje diena. Išlipęs iš raudono visureigio plačiai šypsojosi, plekšnojo man per petį, rankose laikė pusiau nugertą „Red Horse“ alaus butelį. Labai stiprus alus, į galvą kala kaip tikro, iki raudonumo įsiutusio arklio kirtis. Savo prašmatnias valdas Junas aprodė kaip senam pažįstamui. „Sugrįžk čia, mes paversime šią vietą dar jaukesne. Gal nori čia surengti savo vestuves?, - pasiūlė Junas.
Mūsų kelios dienos Nueva Valencijoje buvo paverstos į nutrūktgalvišką nuotykį. Šaudėme iš M-4, gliaudėme krabus (krabų ikrai pilni cholesterolio, todėl nepripratęs organizmas pradeda keistai reaguoti), kai kurie iš krabų vadinami „krabais-gėjais“, nes kažkokiu būdu lenda prie vyrų krabų, o ne apvaisina moteriškes krabes. Šiaip Filipinuose labai daug gėjų (vyrų), todėl krabai pasekė jų pavyzdžiu (kaip danguje taip ir ant žemės, taip ir vandenyje J. Mūsų asmens sargybinis Pedoy ir Junas vieną po kito tuštino alaus butelius, ne tik viloje, bet ir „island hoping“ išvykoje mažu laiveliu.
Filipinuose tūkstančiai salų, todėl bet kada galima išsirinkti sau patinkančią ir nusėsti joje. Mūsų kelionės salelė buvo Ave Maria. Nubarstyta įvairiaspalvėmis, įvairiaformėmis kriauklėmis, pakrantėse paramstyta stačiomis didžiakrūtėmis uolomis. Robinzoniškoje saloje nardėme žydrame vandenėlyje. Užteko pakišti galvą po šlapiu skliautu ir atsivėrė kitas gyvenimas. Koralai, spalvotos žuvytės, akmenys, kriauklės. Pasakos gali būti ir šlapios. Aš esu žemės žmogus, geriau jaučiuosi pakrantėje, nei vandenyje. Siūbuojantis laivelis turškėsi tarp bangų o Justė šaukė „mes mirsim, mes mirsim!“… Nemirėm. Sugrįžom apdegę (ypač aš) ir raudoni nuo patirties kaip tie krabai. Bet be mangų. Gyvenimas gali būti saldus ir be mangų, ypač jei jo dienos teka rojaus kampelyje – Filipinuose...
