Kiekvieną trečiajį spalio savaitgalį Bacolodas verda. Filipinai garsėja savo festivaliais ir karnavalais, tai, ką jie paveldėjo iš ispaniškojo kolonijinio jungo. „Masskara“ karnavalas, šurmuliuojantis Bacolode – vienas garsiausių ir labiausiai lankomų šalyje. Nors patys vietiniai, tame tarpe ir Tonis stengiasi pabėgti iš miesto karnavalo metu, miestas vistiek perpildytas.
Dieną visi šoka, naktį – geria. Bacolodas labai šviesus, labai erdvus, ypač po apsilankymo Iloilo. Labai saldus. O per karnavalą spalvingas ir nepakenčiamai triukšmingas. Justę ir mane daugumoje salų atakuoja dėmesingos akys. Jeigu mane nužiūrinėja moterys ir šnypščia pavymui pssst....., tai Justė susilaukia tiek vyrų, tiek moterų dėmesio. Per savaitę ji jau buvo pavadinta angelu, princese, šimtus kartų būdvardžiais „beautiful“ ir pan. Gaila, vyrai čia romantiški, bet ne simpatiški, todėl Justė į juos nekreipia dėmesio. O Bacolode tas ypatingai jaučiasi. Užtenka pažiūrėti į akis filipinietei ir ši plačiai nusišypsos, užtenka galvą pakelti vietiniui ir jis atsakys tuo pačiu. Aš jau nekalbu apie akies mirktelėjimą.
Žodžiu, prisiflirtavom.
Pagrindinis „Masskaros“ veiksmas vyko aplink miesto aikštę, vadinama plaza, ir lagūną – didžiulį dirbtinį ežerą – baseiną, kuris yra valomas tik kartą per metus. Čia vietinio jaunimo pasimatymų, susikaupimo, pasivaikščiojimų ir skaitymo vieta. Ir gėrimo. Pagrindine gatve skambant trankiai muzikai žingsniavo ir visas kūno dalis judino po kaukėmis pasislėpę karnavalo dalyviai. Kostiumai buvo dangiškai įspūdingi, perkrautai spalvingi, tikri barokiniai kaukių šedevrai. Bet šoko jaunuoliai prastokai. Kūnų judesiai buvo plastiški ir ritmingi, bet choreografija tikrai prasta. Šokant keliolikai tos pačios grupės šokėjų ir atliekant tą patį judesį, nei vienas nesugebėjo padaryti kaip kitas. Gal per tas klampias kaukes nematė...
Plakančią saulę greit pakeitė mėnulis ir tamsios gatvės prisipildė kepamų viščiukų dūmų. Pedoy ir Richie nepaleido iš rankų arklių, mes nepaleidome iš rankų dieviško skonio skrudintų riešutų. Pedoy bandė atlikti apsauginio funkciją. Kol mes ėjome priekyje ir filmavome, fotografavome, jis ėjo iš paskos ir sekė kiekvieną mūsų žingsnį. Jis jautėsi svarbus. Užsimaskavęs po juodais akiniais ir atitolęs nuo mūsų kelis metrus akylai stebėjo gatvės pavojus. Bet mes jautėmės dar svarbiau. Niekada gyvenime (išskyrus taikos misiją Mindanao) neturėjau ir turbūt neturėsiu asmens sargybinio. Todėl Pedoy Intrepido vienintelis ir nepakartojamas.
Pernakvojom patogiausioje lovoje kolkas Filipinuose, vėlgi Tonio namuose, o ryte pusryčiavome kartu su Karibų Jūros piratu. Taip tikrai į piratą buvo panašus vienas iš jo draugų. Gaila, pamiršau jo vardą.
Sekmadienį vietoj bažnyčios važiavome su Tonio „Mitsubichi“ skersai išilgai Negros. Ir su Richie, ir su Pedoy, kuris įšoko į priekabą (ir aišku, kad gėrė alų) ir dar viena Tonio drauge. Nusipirkome lonzones vaisių, todėl kelionė buvo saldi ir lipšni. Dabar įsitikinau. Negros – tai Filipinų mozaika. Čia yra po dalelytę visko, ką galima rasti šiame pasakų archipelage. Nuo vėjo linguojantys cukranendrių laukai, aukštaūgiai žaliuojantys kalnai su lava pūškuojančiais vulkanais, balti paplūdimiai, jaukūs senoviški miestai, gražūs keliai, mistika ir daug daugiau.
Vėlgi sustojome tryliktajame kilometre. Vėlgi pabandėme tą patį: sustojome nuokalnėje, išjungėme variklį, bet mašina riedėjo atgal įkalnėn. Stebuklai nedingsta ir nesensta.
Aukštai kalnuose jau buvo vėsu, bet didelė cukraus dozė tirštino atšalusį kraują. Kelias tarp Bacolodo ir San Carlos – vienas iš nuostabiausių mano matytų kelių. O mačiau aš nemažai. Patrakėlis Tonis lankstė kelią kaip norėdamas. Pavojingai lenkė, nukirtinėjo juostas, darė baisingus triukus vos kelis metrus nuo prarajos. Šalia kalnų greitkelio pūpsojo ir keli labai į šokoladines kalvas panašūs kalniukai. Jie ir savo šokoladines kalvas turi, kuriomis taip garsėjo Boholas! Kuo toliau, tuo kelias darėsi vingiuotesnis ir vaizdingesnis, kalnų grandinės dramatiškesnės, toliai – svajingesni. Negros žmonės tiki, kad medžiuose gyvena dvasios. Taip tiki, kad tiesdami pagrindinį kalnų kelią jie paliko kiurksoti vieną medį viduryje „greitkelio“. Jeigu jį nukirstų, dvasios imtųsi davo darbo ir nuverstų ne vieną ekipažą į bedugnę. Todėl jis stovi, ir tikrai grožisi kalnų vaizdais.
San Carlo miestelis pasitiko plačiomis gatvėmis ir riešutų pardavėjais vaikais. Keltas jau mūsų laukė, todėl riešutams nebuvo laiko. Nebuvo laiko ir atsisveikinimo ašaroms su mūsų artimais draugais.
„Je, je. Go go“, - tepasakė Pedoy, ir bandė išlikti ramus, palydėdamas mus į keltą. Bet jaučiau, kad jam mūsų trūks. Man taip pat jo trūks, nors jis ir nepakenčiamai įkyrus kai norėdavosi minutės ramybės.
Keltas jau burbuliavo už Negros nugaros. Prisipratino ši sala mane. Lauksiu sugrįžtant. Kaip ta aromatingoji Negros kava laukia žiupsnelio tikriausiojo Negros cukraus...
No comments:
Post a Comment