Odė Romului

Įpratome keltis labai anksti. Dauguma autobusų ir džipnių Palawane, dėl prasto susisiekimo ir didelių atstumų išvažiuoja anksti. 7 val. ryto jau sėdėjome džipnyje iš Sabango į Salvacion. Sunkusis visureigis pajudėjo, kaip vėžlys ropodamas per centrinio Palawano kalveles, pergrūstas žmonių ir jų vežamo gėrio. Aišku, filipinietiška ikona neatlaikė, sugriuvo viduryje kelio. Galiausiai Salvacion pasiekėm ir čia nusprendžiau daryti tai, kas kelionėse labiausiai patinka – tranzuoti. Dėl nesuskaičiuojamų salų ir vandenų tranzavimas Filipinuose yra šiek tiek keblokas dalykas, bet įmanomas. Palaukti ar pasivaikščioti tikrai teks. Karštis kankins, kalvos vargins kojas. Bet jis atvažiuos. Pirmas visureigis atlėkė vingiuotais serpantinais po pusvalandžio tylos ir ramybės. Jis, aišku, kad sustojo. Visureigis buvo prigrūstas žmogienos, todėl mums atiteko geriausios vietos – priekaboje. Pirmas pavežimas buvo neilgas, po pusvalandžio vėl stovėjome ilgame posukyje po karšta saule.

Taip retai nutinka. Bet antras pirmasis pravažiuojantis automobilis iš eilės sustojo. Viduje sėdėjo pagyvenęs vairuotojas ir jaunutė gražuolė. Galinėje sėdynėje matėsi daiktų krūvos, todėl patys pasisiūlėm šokti į priekabą. Vairuotojas lėkė kaip raitelis be galvos. Vėjas taršė plaukus, pro šalį zvimbė ratų spjaudomi akmenukai. Privažiuojam Roxas. „O kur jum reikia? Aš važiuoju į Taytay“, - išlipęs pasakė vairuotojas. O, mums kaip tik, važiuojam toliau su juo šiaurės link. Prieš pajudant dar nusiunčiau Justę palaikyti kompanijos daiktams galinėje sėdynėje, labai jau kratė priekaboje.

Kelionė buvo ilga, aš ilgai kračiausi, Justė ilgai bendravo. Kratymo ir bendravimo pasekmė – vairuotojas pasisiūlė vežti dar toliau – iki pat jo namų kažkur giliai pusdžiunglėse prie pat jūros ir uolų, vos ne iki pat El Nido, mūsų galutinio tikslo. Mes, žinoma, kad sutikom. Vairuotojas Romulas pakeliui pradėjo pirkti masiškus krepšius prekių: įspūdingas raudono medžio kėdes, centnerius vandens, kekes bananų. Pasirodo, kad jis turi parduotuvę savo kaime. Man irgi atsirado vietos ant galinės sėdynės, o visi daiktai turėjo pajusti mano dalią – kratytis priekaboje.

Po kurio laiko pasiekėme kryžkelę, kur Romulo visureigis pradingo žalioje prieblandoje. Uolos, akmenys, serpantinai – toks buvo kelias beveik 30 km iki Liminangcongo. Skamba keistai? Taip, man reikėjo visos dienos, kad teisingai ištarčiau Li-mi-nang-cong. Žemėlapyje ta vieta atrodė įspūdingoje vietoje – toli nuo pagrindinio kelio, paslėpta už kalnų ir priglausta įlankos vandenų. Kelias priminė mūšio lauką, daug kur mėtėsi dideli rieduliai, žiojėjo duobės. Karo čia nebuvo, bet kariavo ir piktinosi gamta, ardydama kalnus ir purtydama žemės sienas siuntė sunkią masę žemyn. Taip buvo užversta daug kelių, kas darė ir taip sunkų susisiekimą dar labiau neįmanomu, todėl čia labai paplitęs keliavimas valtimis palei krantus.
Liminangcongą visgi pasiekėme. Šeimininkas Romulas čia jaučiasi tikrai savas. Jis – buvęs policijos komandoras, pagal jo švilpuką rikiuodavosi visas miestelis. Nors atrodo, kad pagal jo švilpuką visi juda ir dabar. Pirmas klausimas, kaip mes toliau judėsime iki El Nido išsprendžiamas čia pat. Romulas suskambina savo kanalais – ir kitai dienai mes turime motorinę valtį iki pat El Nido. Nemokamai.

Romulo namuose – daug judėjimo. Zuja dešimtys vaikų (neaišku kieno), gaujos merginų ir pagyvenusių moteriškių. Čia – ne tik Romulo namas, bet ir jo vaistinė (vienintelė miestelyje), parduotuvė (didžiausia miestelyje) ir lažybų punktas. Namus saugo didžiulis ir baisus rotveileris. Elektra Liminangcongo gyslomis teka vos pusę paros laiko, bet pas Romulą – visada. Čia lemputės dega generatoriaus pagalba. Interneto Liminangconge nėra. Pas Romulą yra. Bet lėtas, nes per telefoną gaudomas, interneto kabelis iki Palawano šiaurės dar neatkeliavo. Tradicinė turtinga filipinietiška vakarienė, nakvynė atvirame ore, bet su pastoge antrame aukšte (pirmame aukšte tvarką prižiūrėjo rotveileris) ir purškaujančios motorinės valtys beveik visą naktį, taip, pusiau miegodamas praleidau vieną iš geriausių parų Palawane.

Ryte laukė ilga kelionė bangomis iki El Nido. Kai pamačiau valtį – nusišypsojau. Supratau, kad ji bus ne kartą daužoma stiprių įlankos bangų. Šalia savęs iškart pasidėjau plastikinį indą – jei vandens jau bus per daug, pasiruošęs semti. Vairuotojas angliškai nė bum bum, todėl tiesiog susėdome ir pasiruošėme odisėjai. Pamojavau Romului. Jis sėdėjo prieplaukoje su savo žmona ir maža dukryte ir šypsojosi.

Palawanas – paskutinės dienos rojuje

Palawanas – toli į vakarus nuo visų kitų archipelago salų nutolęs pailgas Filipinų žemės gabalas. Todėl čia dar nėra SM prekybos centrų, ne visi keliai asfaltuoti, transportas nereguliarus, internetas daugumoje vietų tik per GPRS, elektra irgi džiaugiamasi ne 24 val. per parą. Tačiau džiugina mažos nakvynės kainos – maždaug trečdaliu pigiau nei kitose salose.

Puerto Princesa – Palawano sostinė. Čia pastebėjau gana daug keistų pastatų, kokių esu matęs Vietname – aukštų, bet labai plonų. Paskui sužinojau, kad čia nemažai vietnamiečių, atvykusių per Vietnamo karą, ir pasilikusių. Taigi, buvo gera proga aplankyti ir vietnamietiškus restoranus. Vistik veiklos čia nėra labai daug, todėl dauguma atvykusių permiega ir iškeliauja į salos šiaurę.

Visus kaip magnetas traukia Palawano perlas – El Nido. Bet iki jo važiuoti visą dieną, nors atstumas nėra labai didelis - 280 km. Kelią sukarpėme į kelias dalis, ir pirmąją dieną nuvažiavome tik iki Sabango, kuris, jei ne požeminė upė, būtų tikras užkampis. Bet koks užkampis. Sabango paplūdimiui uždėčiau karūną (jei vyktų toks paplūdimių konkursas), aišku su Boracay lygintis sunku, ne ta svorio kategorija, bet mažų paplūdimių kategorijoje jam nėra lygių. Baltas smėlis, rami, įlankon skubanti jūra, ilgakamienės, kokosus lyg akmenis steninčios palmės, uolos ir puikūs bambukiniai namukai, viename iš jų ir nakvojome... vaizdas toks...atsibundi ryte, užsimiegojęs atveri duris, ir akys paskęsta vandens žydrynėje. Pliažas ir vanduo už keliolikos metrų...turbūt nustebinsiu parašęs, kad namelis ten kainuoja 20 lt...

Naktį jokio kito triukšmo, tik bangos. Guli lovoj slėpdamasis nuo uodų ir atrodo, kad bangos kaip cunamis nuneš tave su visu nameliu. Elektros energija Sabange cirkuliuoja tik nuo 18 iki 22 val., šitą laiką išnaudodavau baterijų krovimui.
Maždaug penki km nuo Sabangų, džiunglėse ir uolose tūno ir teka ilgiausia pasaulio požeminė upė. Tai ir yra dėl ko ten plaukte plaukia žmonės iš viso pasaulio. Nuostabu, kad vietiniai inspektoriai rūpinasi gamtos apsauga, todėl riboja valčių skaičių ir taip stabdo visišką tos vietos sukomercinimą. Nuplaukėm ten ir mes. Dažniausiai nemėgstu turistinių vietų, bet šita padarė neišdildomą įspūdį. Visą dieną tai prisiminiau ir džiaugiausi pamatęs. Į požeminę upę, kuri yra aštuonių km ilgio (bet plaukiama tik ppusantro km) leidomės su valtininku ir gidu.

Juokingas gidas juokingai komentavo įvairias upės geologines sistemas. Pasitelkite vaizduotę. Įplaukiame į katedrą. Čia Jėzaus veidas, čia milžiniška deganti žvakė, čia mergelė Marija...neįtikėtina, bet pasitelkus vaizduotę tikrai galėjome matyti tuos vaizdus...kaip ir milžiniškus grybus, Šaron Stone nuogą užpakalį, traukinių vagonus ir Manilos greitkelį. Uoloje esama daug skorpionų, gyvačių, vorų. Bet daugiausia šikšnosparnių. Kai lyja lietus, vanduo merkiasi per uolas ir lyja į upę. Tai gidas pavadino Holly water. Bet būna, kad šikšnosparniai susijaudinę pradeda drėbti išmatas. Tai gidas užvadino kaip Holly Shit.

Grįždami iš uolos atgal mūsų valties link buvome sustabdyti būrio smalsuosių. Kas čia vyksta? Be smalsuolių tame būryje buvo ir keletas gražuolių. Ant medžių kabojo plakatas „Welcome Miss Earth 2009”. Taip, čia vyko pasaulio gražuolių konkursas. Mes susidūrėme su viena iš grupių, kurioje buvo gal dešimt-dvylika princesių. Tiesą sakant stulbinančio įspūdžio gražuolės nepadarė. Iš visų gražuolių į akį krito tik Miss Ekvadoras. Gera šalis turėtų būti Ekvadoras.

Sabange padariau savo antrają treniruotę ruošiantis Penango maratonui. Bėgant stulbinančio grožio keliu mane aplojo šunys, kelią peršliaužė gyvatė...ir koją (tiksliau mano blauzdą) vėl sutraukė mėšlungis. Aiškiau tariant, atsinaujino mano sena blauzdos trauma – uždegimas. Čia kelionė, tiksliau jos tąsa įgavo naują planą. Kelionė, kaip ir gyvenimas tuom ir įdomi. Nežinai, kas bus už posūkio, šuo ar gyvatė...

Iloilo – Puerto Princesa: ilgiausia kelionė vandeniu

Netikėjau ar kada pakartosiu tokią ilgą kelionę perkrautais keltais Azijoje, kai prieš penketą metų pasinaudojau vienintele galimybe patekti į Filipinus ne oru, bet vandeniu. Iš Sandakano (Malaizija) į Mindanao uostą Zamboangą keltas plukdė 24 valandas. Pridėčiau NET 24 valandas, nes per tą laiką nusibosta viskas: gulėti, miegoti, skaityti, žiūrėti į vandenį, žiūrėti į tolį, kalbėtis, vėl kalbėtis ir juoktis iš karaokė dainuotojų ir šokėjų.

Iš Iloilo du kartus per savaitę plaukia keltas į Palawaną. Skrendant reiktų nutūpti dar ir Maniloje, pakeisti lėktuvą, sumokėti jau nusibodusį „domestic departure tax“ ir nieko nepamatyti ir nepatirti. 26 valandos keltu iš Iloilo į Puerto Princesą skambėjo kaip naujas rekordas. Jamam šitą keltą.

Į „Maria Isabela“ trijų aukštų keltą atskuodėm po beveik bemiegės siautulingos mūsų išleistuvių iš Iloilo nakties. Nors buvo aštunta valanda ryto, bematant kritom ant žaliai aptrauktų dviaukščių lovų ir kelioms valandoms atsirašėm nuo pasaulio. Sulu jūros bangos greitai išsiubavo ne tik keltą, bet ir mūsų sapnus, todėl vidurdienį jau ieškojau karšto vandens eilinei dozei kavos su kremu.

Justei pasidarė bloga, tik neaišku ar nuo vakarykščio alaus, ar nuo jūros ligos, o gal ir to ir ano, nes kas penkios minutės girdėjau sakinį „Kinderi, man **ujova”. O aš savo svaigulį bandžiau numalšinti daugkartinėmis dozėmis sriubos, kavos, limonado ir vaikšiojimais deniu, bei naujomis trumpomis pažintimis su spalvinga Filipinų liaudimi. Žmonės kartu gabenosi ne tik dėžes daiktų, bet ir karves, kiaules, baldus, kovinius gaidžius. Jei kiti gyvuliai buvo įkalinti laivo apačioje, prie technikos, tai gaidžiai tupėjo ir kakariekavo prie savo šeimininkų, kurie juos glostė ir akylai prižiūrėjo.

Sutemus priplaukėme Cuyo salą, kur keltas prisišvartavo kelioms valandoms, kad iškrautų maišus ryžių ir kitų daiktų Cuyo salai, kuri atitolusi per kelis šimtus kilometrų nuo artimiausių didesnių salų. Kol keltas stovėjo, mes pasinaudojome proga susipažinti nors akies krašteliu su nauja sala. Akis iškart užkliuvo už dangiškai tyro ir permatomo vandens. Daug kur mačiau krištolinį tyrą vandenį, bet čia jis buvo dar labiau tyresnis ir permatomesnis. Toliau, išėjus už uosto ribų driekėsi kelios menkai apšviestos gatvės su lauko kavinėmis, turgumi ir viešbučiu. Sala turi kažkokį įpatingą mažos salos sindromą. Viskas panašu kaip kitose salose, bet tuo pačiu taip nostalgiškai kitaip. Vietiniai puikiai kalba angliškai, labai draugiški ir norintys bendrauti. Gaila, bet kelios valandos Cuyo ėjo į pabaigą. Prižadėjau sau, kada nors, galbūt greitai sugrįžti ir labiau patyrinėti šitą mažą, bet įdomų archipelago trupinėlį.

Ryte mes jau šmirinėjome aplink Palawano krantus, bet kadangi sala ištįsusi per 650 km, o sostinė per patį vidurį – tai visą pusdienį plaukėme matydami žemę, bet taip prie jos ir neartėdami. Galiausiai atsidūrėme įlankoje, sušmėžavo du balti bažnyčios bokštai, bet mus prieš pat finišą aplenkęs didelis „Cebu Ferries“ keltas užėmė ir visą parkavimosi aikštelę, o daugiau vietos neliko. Taip mes likome dreifuoti prie uosto kranto dar kelioms valandoms, o savo rekordą plaukimo keltais pamušiau iki 31 valandos.

Uoste jau seniai sukinėjosi jūros čigonai – badjao. Tai ant vandens gyvenantys visą savo amželį musulmonai, kurie ant žemės „žengia“ praktiškai ti ktada, kai miršta. Pinigus jie laiko tik monetomis, ir dažnai pasipelno iš atplaukiančių keltų. Kol šie parkuojasi, žmonės nuobodžiaudami mėto čigonams monetas, o šie neria į vandenį, ir dažniausiai be jų neišneriai. Badjao plaukioja mažomis valtimis, dažnai su visa savo šeima, įskaitant mažiausiais, vos kelių mėnesių kūdikiais. Nors Badjao čigonai gyvena primityvų gyvenimą ir atsisako modernaus pasaulio privalumų, jų apranga buvo panaši į šių dienų jaunimo paskutines mados tendencijas. Vienas iš jų atplaukė su „Nike“ kepure, kita čigonė vilkėjo krepšinio marškinėlius su užrašu „Lakers“.

Kelionė keltu baigėsi. Paskutinės dešimt dienų Filipinuose prasidėjo.

Dive. Relax. Repeat.

Paskutinis vakaras Davao mieste atneša siaubingą lietų. Filipinų šiaurėje tuo metu siautė taifūnas, savo uodega palietęs ir Mindanao. Jokios vėtros, tik daug vandens, kuris gatves greit pavertė kanalais, o taksi automobilius gondolomis. Lietus įkalino mus karaoke salėje. Nei kiek neprieštaravome. Kas moka dainuoti – tai puiki vieta pasipuikuoti ir palavinti savo balsą, kas nemoka – puiki vieta nusidainuoti nebūti išjuoktam. Karaoke – filipiniečių identiteto dalis, todėl būti Filipinuose ir nedainuoti karaoke nors karto – tai nebūti Filipinuose iš viso. Juo labiau, didžiausioje Davao karaoke teritorijoje „K1 – Compound“ sutikau ir seną draugą – Arviną.

Jis – kitos pakraipos (kaip nemaža dalis filipiniečių vyrų). Tačiau išlieka savimi ir supranta įprastos pakraipos vyrus. Arvinas turi nuostabų balsą ir klausą, todėl jis karaoke kambarėlyje buvo dievas. Filipiniečiai yra labai romantiškos personos, todėl kas antra daina, skambėjusi kambarėlyje buvo melodramatiška ir šiek tiek migdanti. Kadangi lijo ir mes į karaoke atėjome šlapi, pirmieji prisilietimai prie mikrofono nukratė elektra. Nors ėjome tik valandai, po valandos Eglė su Juste (kurioms karaoke atradimas tapo tikra manija) užsinorėjo dar vienos valandos. Mes su Arvinu neprieštaravome.

Tą pačią naktį, tiksliau labai ankstyvą rytą mūsų laukė lėktuvas į Iloilo. Gatvės jau buvo pradžiūvusios po vakarykštės liūties. Akys ir smegenys lipant į lėktuvą dar miegojo. Pats nelabai supratau, kodėl savo mėgstamiausiai vietai Filipinuose iš 40-ies dienų atseikėjau tik 5… Bet sugrįžimas įvyko. Ir jų dar bus. Ne vienas ir ne du.
Pilotas meistriškai nutūpdė skraidantį aparatą. Lėktuvas net nekrustelėjo. Jei būčiau sutikęs pilotą po skrydžio, būčiau parodęs jam iškeltą nykštį.

Iloilo oro uostas. 07:30 val. Nepaisant tokio gana ankstyvo laiko, laukimo salėje mūsų laukė jau senu geru pažįstamu tapęs Filipinų karinių oro pajėgų narys Pedoy Intrepido. Jis iškart demaskavo Eglę. ”Tavo akcentas – britiškas“,- iškart susigaudė jis. Viskas vyko kaip deja vu. Tas pats „Chitos“ viešbutis, Juno Montinolos ofisas, „Breakthrough“ restoranas su ką tik pagauta žuvimi.

Į Iloilo sugrįžome suvilioti pasiūlymo pirmą kartą panardyti (scuba dive). Toks malonumas šiaip kainuotų didelius pinigus (500 dolerių už privalomus kursus ir paskui po 15 dolerių už kiekvieną pasinėrimą) . Mums tereikėjo vyrams pirkti alų. Nuo Iloilo iki Anini-y, kur stovi Ritchie ir Juno draugo Boy (taip taip čia toks vardas – Boy) nardymo namelis “Divehouse”. Boy 49 metai. Didelis, dažnai rūstus, mafioziškos išvaizdos, bet paslaugus ir malonus. Jis niekada nebuvo vedęs, todėl dabar laukia Eglės sugrįžtančios ir tampančios jo žmona. Už tai Boy Eglei pažadjo kasdien gaudyti tuną ir nupirkti visureigį.

Visureigio ten tikrai reikėtų, nes tik dalis kelio iki Anini-y buvo asfaltuotas, paskutinė dalis – ištisa virtinė statomų tiltų ir tiesiamų kelio atkarpų. Civilizacija greit ateis ir ten, o kolkas Anini-y tik jaukus užkampis.

Pirmas įspūdis buvo toks, kad Boy valdo visą Anini-y kraštą. Pliažuose, kur vietoj smėlio buvo kriauklės stovėjo jo nebaigti statyti namai, toliau ant smėlėto kranto tūnojo jo valtys. Didelės ir mažos. Po audringo vakarėlio atėjo ilgai lauktas rytas, kai pirmą kartą turėjau panirti po vandeniu ilgesniam nei kelios minutės laikui. Tai vadinama scuba diving. O kaip vadinasi divingas, kai neriama nespėjus išsiblaivyti?. Tai vadinama „wreck diving“. Kol Boy nardė padugnėmis ir savo harpūnu šaudė tunus ir trigger fish, mes gavome pirmąsias nardymo pamokas. Iš tiesų jausmas nekoks, ką tik panėrus ir supratus, kad dabar gali tekti tūnoti ir kentėti spaudimą keliasdešimt minučių. Kvėpavimas sutrinka, ausis užgula, galva sunkėja. Darosi sunku ir baigum, bet beprotiškai įdomu. DIVE, RELAX, REPEAT...

Kelių minučių po vandeniu užteko...Vistik kolkas aš išlieku snorkelingu entuziastu, scuba divingą pasiliksiu vėlesniam laikui, po kelių kitų pamokų. Šalia mūsų nardymo vietos aplankėme ir dar vieną salą – Nogas. Tai buvo mano vienuoliktoji sala Filipinuose. Ten nieko nėra, išskyrus pasakiškai gražią alėją ir baltą švyturį.

Vakaras atnešė romantiškus vaizdus. Saulė nudažė pajūrį geltonais dažais, kurie dar labiau išryškino mūsų saulės nugairintus veidus. Nors pečius labai skaudėjo nuo saulės bučinių, bet atsispirti pagundai pamirkti karštose versmėse neatsispyrėme, juolab, kad natūralios karštos vonios buvo išmėtytos tiesiog ant uolėtų jūros pakrančių. Guli, kūną kutena burbuliukai, o už kelių metrų ošia jūra...

Lapkričio 1-osios fiesta

Prieš patenkant į Davao paprašėme autobuso vairuotojo išleisti mus netoli miesto, viename iš paplūdimių. Praėjus kuriam laikui apie mūsų išlipimo vietą žinojo visas autobusas, o vienas iš girčiausių keleivių stojant autobusui pradėjo rėkti, kad mums jau reikia išlipti. Išlipom. Bet kurgi pliažas?

Prieš mūsų akis atsivėrė tik masyvūs, aukšti ir aklini vartai bei kilometrus nuo jų į abi puses nusitęsusi siena. Belsk, ir bus atidaryta. Nebeldėm, bet pabandėm atidaryti gremėzdiškas duris. Negalėjau patikėti! Stumtelėjus rankeną girgždančios durys atsivėrė, o už jų – žalia pieva, palmės ir juodas, vulkaninis paplūdimys! Kažkas panašaus į Alisos nuotykius pasakų karalystėje, už keistų vartų atsivėrė visiškai kitas pasaulis. Ir jokių sargų čia, jokių ištaigingų „resortų“, tik keli rudi šunys ir labai daug vaikų...

Paplūdimio smėlis buvo malonus akiai ir švelnus kojoms, bet vanduo netraukė...Toliau matėsi daugiau veiksmo, daugiau valčių ir dūmų. Dabar juokas ima, kai Robertas klausė vietinių, kur yra restoranas ... Jokių restoranų – tik autentiškai gyvenantys vietiniai su savo gausiomis šeimomis, kelios mažos parduotuvėlės – kioskeliai, daug tiltų ir labai daug egzotikos. Ėjome per Astorgos kaimą, vietiniai kalbino, vaikai krykštavo ir visi rodė mums kelią viena kryptimi. Kas ten ? Restoranas ? Robertas turbūt apsidžiaugtų. Ne, ne restoranas... tik kapinės. Buvo spalio 31 diena, todėl čiabuviai buvo tikri, kad mes atėjome pasižiūrėti į jų kapines.

Norint į jas patekti – reikia mokėti du pesus. Tilto šiaip nebūta, bet vietiniai gudročiai jį pastatė, kad sušlapti nenorintys galėtų juo pasinaudoti ir jiems kapeiką į puodą įmesti. Sumokėjom, ir sausai perlipom svyruojanti beždžiontiltį, tuo tarpu vietiniai plaukė. Kapinėse žmonės jau ruošėse kitai dienai. Dažė baltai savo sarkofagus, tinkavo, šveitė kapus. Kad laikas neprailgtų, atsitempė radiją. Aišku, neapsieita ir be alaus. Kadangi kapinės įkurtos visai šalia jūros – tai kai kurie kapai priminė betonines valtis. Gerokai pašlapę jie jau nebebuvo tokie balti, labiau žalsvi nuo dumblių.

Netrukus mus jau sekė dešimtys vaikų. Dauguma iš jų puikiai kalbėjo angliškai ir labai intensyviai bandė užmegzti pokalbį su Robertu. Robertas nesutriko ir po pasivaikščiojimo su gauja vaikų po krepšinio aikšteles ir palmių plantacijas atidarė savo krepšį....o ne... vaikai iš tolo užuodė „Karūnos“ šokoladukus ir daug smulkių rankyčių sulindo į Roberto krepšį. Dingus keliems saldainiams, Robertas nusprendė, kad užteks, ir džentelmeniškai uždaręs savo juodą darbinį krepšį paaiškino vaikams, kad laimės šulinys išseko. Vaikai nė kiek dėl to nenusiminė, toliau šypsojosi ir netgi palydėjo mus iki judraus kelio, kur pagavome savo transportą iki pat Davao.

Davao – antras pagal plotą pasaulio miestas (po San Paulo), todėl čia kapinių kelios dešimtys. San Pedro – vienos iš seniausių kapinių Filipinuose, kur ilsisi ne tik filipiniečių, bet ir kinų, japonų ir amerikiečių kūnai. Filipinuose kapinės dažnai būna padalintos į kelias dalis: į atminimo parką (memorial park) ir įprastas kapines. Atminimo parkai išsiskiria dideliais plotais, žaliuojančiomis vejomis, kukliomis atminimo lentomis ir prabangiais mauzoliejais. Šeimynos čia susirenka ne liūdėti. Jie linksminasi ir džiugiai prisimena savo išėjusius artimuosius. Kas groja gitara sentimentalias melodijas, kas rėkia į mikrofoną ir čia atsitempęs karaoke aparatą. Neturintys karaoke aparatų atsiveža magnetofonus ir klauso romantiškų „Beatles“ melodijų.

Maisto per Vėlines niekada netrūksta. Atrodo, kad šeimos su savimi atsiveža visą virtuvę. Verda ryžius, kiaulieną, žuvį, ant grotelių kepina viščiukus. Desertui visada atsiras ananasų ir ledų. Ir alus. O kaipgi Filipinuose be jo! Nors filipiniečiai atsidavę Dievui, tuo pačiu jie ir pasaulinės klasės „nusidėjėliai“. Alus kapuose liejasi laisvai, ir niekas nepyksta, jei ant išėjusio giminaičio kapo kas padės „San Miguel“ alaus butelį. Aišku, geriau būtų ne tuščias, ypač jei velionis mėgo išgerti...

Šalia kuklių antkapių puikuojasi prabangūs mauzoliejai – pasiturinčių filipiniečių kapai – vilos. Jų viduje ištaigingai išpuošti sarkofagus primenantys kapai. Patalpose, be jokios abejonės įrengtas ir oro kondicionierius. Tokiose mauzoliejuose dažnai būna įrengtos terasos antrame aukšte, kur skamba muzikos garsai ir juokas.
Įprastesnėse San Pedro kapinėse palaidoti mažiau pasiturintys. Čia ėjimas per kapų teritorija primena laipiojimą per kalvas. Įvairiaformiai balti kapai taip arti vienas kito, kad sunku pralysti. Vietiniai ant kapų sėdi, guli, snaudžia, todėl ir aš nesutrinku užlipęs ant vieno iš jų, kad galėčiau praeiti toliau. Žmonės iš tolo bando atkreipti į save dėmesį ir vienas per kitą rėkia „pikčior!”, taip prašydami juos nufotografuoti.

Vieno kadro dažniausiai nepakanka. Linksmi vyrai trumpam sustabdo kapo tvarkymo darbus ir kelia nykščius į viršų šaukdami “Ačiū, ačiū!“.
Aplink užuodžiu dažų kvapą – kapai kasmet perdažomi baltais dažais, vėliau jie nupoliruojami ir nušveičiami iki blizgėjimo, uždegama daug mažų žvakučių ir švytintis kapas apmėtomas geltonais ir raudonais žiedlapiais.

Per nugarą nuo saulės ir kopimo, šokinėjimo nuo kapo ant kapo teka prakaitas. Linksma ir man. Nors pikniko stiliaus Vėlines sunkiai įsivaizduotų dažnas lietuvis, prisiminti anapilin iškeliavusius brangius žmones galima ir kitaip. Su pakilia nuotaika, pakelta galva ir šypsena.

Mindanao – sugrįžimas namo

Kelios valandos miego ant kietų Cebu oro uosto grindų, užtinę veidai ir pasirengimas skrydžiui. Vienas veidas irgi užtinęs, bet šypsena plati, nes lėktuvas skrenda į Mindanao sostinę Davao. „Zestair“ lektuviukas tuštutėlis – užpildytos tik 14 vietų. Robertas pažymi, kad tai pirmas skrydis, kai mes skrendame kartu. Praeina vos valanda ir mes sukamės virš antro pagal dydį (teritorijos atžvilgiu,nors visi Davaenos tvirtina, kad Davao didžiausias) pasaulio miesto bekraščių erdvių. Išlipu laimingas. Mintyse pabučiuoju pažadėtąją žemę ir jau galvoju apie pasaulio vaisių karalių – durianą. Davao – durianų sostinė.

Čia ne tik didžiausias pasaulyje durianų turgus, ne tik saldžiausi ir didžiausi durianai, bet šlovingajam vaisiui statomi netgi paminklai. Justė durianu pasišlykštėjo, Robertui jis niekada nepatiko, o Eglė jį atrado. Kvapas kaip pragaras, skonis kaip rojus – sakoma apie durianą. Man kvapas netrukdo, o skonis...tikras rojus. Pasidėjus daiktus viešbutyje (apie „Ponce Suites“ viešbutį galima atskirą tekstą parašyti – šedevrų šedevras!!!) ir prasitęsus vizas (niekas tame Imigracijos ofise nepasikeitė, dirba tie patys žmonės, ta pati biurokratija, tos pačios buhalterės, tik vizos pabrangusios ir visi atėję tikrinami specialiu aparatu ar neserga gripu) nuskuodėme į Magsaysay durianų turgų. Durianas – natūrali viagra, todėl filipiniečiai prieš eidami į pasimatymus užsuka ir į durianų turgų. Nežinau, ar jų merginoms patinka kvapas, kuris išlieka gana ilgai...bet poveikis ir energija turėtų džiuginti.

Visą dieną Davao mieste gyvenau kaip deja vu filme. Tos pačios vietos, gatvės, tiltai, žmonės. Antrąjį rytą užsukom į mano buvusį ofisą. Niekam apie tai nesakiau. Siurprizas įvyko, pro ofiso duris įsliuokė Amaw (taip mane vadindavo kolegės IID ofise, Amaw reiškia CRAZY - gerąja to žodžio prasme). Tų moteriškių man trūko. Galėjau ir vėl juokauti ir kvailioti. Jos mane visada suprasdavo. Keistas buvo sugrįžimas į buvusį ofisą ir buvusį kambarį, kuris vos du metrai nuo ofiso po penkerių metų ir tik 15-ai minučių... Bet jos buvo tikros, pilnos, laimingos. Susigraibiau pamestų žmonių kontaktus iš visada flirtuojančios Raquel, bet svarbiausia, kad gavau Bapa Joe numerį. Tai ne žmogus – tai legenda. Ir vien dėl jo pasirįžau tempti dar tris žmones į šiek tiek pavojingą Centrinį Mindanao. Parašiau Bapai Joe sms kur galėčiau jį rasti ir ar jis turi laiko. Atsakymas buvo trumpas ir aiškus – „Ya!! ya!!”. Taigi, važiuosim į Kabacaną ir nesuradę Bapos Joe negrįšim ! Prieš išvažiuojant išgirdau, kad senas mano draugas vedė ketvirtą kartą. Nieko naujo...

Sušokom į pilną autobusiuką ir pasileidom Kabacano link. Robertas prižadėjo, kad mikriukais Mindanao nebevažinės – vairuotojas tiesiog prašėsi mirčiai į glėbį: lenkė iš abiejų pusių, važiavo prieš eismą neįtikėčiausiose situacijose. Aš bandžiau išlikti ramus. Kas bus – tas. Praėjo beveik valanda, o mes dar tik ropštėmės iš Davao, ir tai – be kamščių. Už „San Miguel“ alaus daryklos Davao miestas užleido valdžią kokoso palmėms, ryžių laukams ir akmenuotom srauniom upėm.

Mindanao nuostabus, mistiškas. Bet tai reikia mokėti pajusti, tada galbūt ir didžiausio šalies kalno – Mt. Apo dvasios lava nesispjaudys. Nors tarp Davao ir Kabacan tik 130 km, bet spėju ir gamta pasigrožėti ir gerokai snūstelti ir lietumi pasidžiaugti. Kabacaną pasiekiame tik po 3 val. kelionės. Kabacanas 2004 metais buvo mano „džiunglių“ namais, kur aš, kartu su Rexaliu ir Bapa Joe atlikinėdavome spec. misijas.

Turėjau tais laikais ir apsauginį, o važiuojant į atokesnias vietas – ir šarvuotus eskortus. Gyvenom dideliame name, turėjau kambarį be vėjelio ir tinklelio. Kasryt mane žadindavo muedzinas, o ramadano metu – Bapa Joe, prieš maldą ir saulėtekį jau čirškinęs žuvį ir ryžius jau rėkdavo „Denis, eat!!!”. Penktą ryto. Nusileidžiu, pavalgau dumbliažuvių ir toliau miegoti, o Bapa Joe – melstis. Pasiilgau tų laikų ir bent dalimi norėjau atgauti praslinkusias akimirkas.

Atvykę į Kabacaną apsistojome „Travel Lodge“ – pačiame centre. Kabacanas – tai praktiškai vienos labai judrios ir kelių labai nejudrių gatvių miestas, eismas čia nesuprantamai intensyvus ir chaotiškas. Užsiėmėm vietas Kabacano kavinėje „Orro Resto“, kuris labiausiai įsiminė juokingu meniu ir laukėme Bapa Joe. Štai jis – nepaprastas žmogus, tikras pasakų personažas. Kažkada jis buvo vienas iš MNLF (Moro national liberation front) sukilėlių – o dabar vienas iš idologinių lyderių. Jis musulmonas – todėl keturių žmonų turėjimas – nedidelis netikėtumas. Netikėta tai, kad visos jos – skirtingų religijų atstovės – viena musulmonė (vyriausia), viena krikščionė ir dvi genčių atstovės. Robertas, Justė ir Eglė užpylė Bapą klausimais, apie moterų teises musulmonų pasaulyje, apie vedybas ir dalinimąsi vienu vyru.

Aš tik klausiausi. Bapa Joe patvirtino, kad myli savo žmonas ir nori, kad jos mylėtų viena kitą. O kaip dėl pavydo?? Ar jos nepavydi viena kitai vienintelio vyro? Ne, nepavydi, jos padeda viena kitai ir joms tai šventa. Uždėjau Bapai ant galvos žalią kupurę su užrašu „Lithuania“. „This will be the mark, that we met“, - garbingai ištarė jis. Bapa Joe atsisakė viščiukų, krevečių ir jautienos. „It‘s a violation to my health, im vegetarian“ – pribloškė mane senas mėsėdis. Laikai keičiasi ir kosmosas, kuris, anot Bapos Joe jį valdo, kažką tikrai padarė. „Im not addicted to bad elements, like alcohol“, - savo aktyvumo paslaptį išdavė Bapa Joe.

Žalia kepurė ant galvos, šelmiška šypsena burnoje ir nykštis į viršų. Bapa Joe išvažiavo pas savo ketvirtąją žmoną, o mes likome stebuklingai nakčiai judriausioje Kabacano gatvėje su tirštu kepamų viščiukų kvapu, garuojančiais padruskintais žemės riešutais, būgnais grojančiais (ir taip vaisiams ir riešutams) uždirbančiais kietais berniukais, transvestitais (apie juos kita kalba) ir visu geriausiu Mindanao gyvenimu pačiame žydėjime. Vakare užsukus į bandelių parduotuvę prie mūsų prisistatė ginkluoti kareiviai. „Iš kokios jūs agentūros“, - paklausė. Išpyškinau savo seną „agentūrą“ vartodamas daugiausiai visajų dialekto žodžius, - suprato, kad vos ne vietinis, bet įspėjo – „you are very kidnappable“.

Vėliau labai triukšmingame Kabacano naktiniame klube sutikome tą patį kariškių vadą, apsikabinusį litrą „Red Horso“. Robertas greit buvo ištemptas į šokių aikštelę, Eglė irgi, o aš, kažkodėl tapau transvestitų dėmėsio objektu. Filipinuose visų pakraipų žmonės labai toleruojami, todėl visokių jų yra labai daug ir jie labai laisvai jaučiasi. „Nori mano tel. Numerio?, kur esi apsistojęs“, - vieną klausimą po kito žėrė tranas. Nesu nusistatęs prieš juos, bet jausmas ne iš maloniausių, kai jie sako „Oh, my god – you are so hot“... Įsiaudrinus nakčiai visi tapo drąsesni. Netgi Maguindanao musulmonai čigonai – bandė kaulyti iš manęs litro alaus, sakydami „ Mister, Merry Christmas, buy me Red Horse“.

Kabacaną su visais transvestitais ir sukilėliais išgyvenom. Beliko sugrįžti į Davao ir prisijungti prie didžiulės Visų Šventųjų dienos fiestos....

Boholas klampina... kaip tarsyro akys...

Kartais būnu sentimentalus. Ypač keliaudamas. Ypač po tas vietas, kurios man daug reiškia. Prieš penkerius metus mano gyvenimas pasikeitė. Atradau šokoladines kalvas (Chocolate Hills) Boholo salos pietuose ir džiaugiausi stebėdamas magišką vaizdą vienut vienutėlis. „May the peace prevail on Earth“ – skaičiau žodžius ant balto žymeklio ir atsirėmęs į jį nusifotografavau.

Šokoladinės kalvos papėdėje sutikau pagyvenusį australą. Jo dėka esu vegetaras (su išimtimis) jau penkerius metus. Tada, lyg žinodami apie mano lūžį vietiniai statybininkai pavaišino bjauriai skaniu romu.

Pabandžiau sugrįžti į mane pakeitusią vietą po penkerių metų. Pasaulis keičiasi. Vietoj mažos bakūžės, kur sutikau australą, dabar riogsojo didelis prekybos paviljonas. Prieš penkerius metus niekas pinigų neprašė, dabar įėjimas į teritoriją kainuoja virš dolerio. Pagrindinės kalvos viršūnėje, iš kur atsiveria vaizdas į kitas kalvas zujo šimtai turistų. Taikos stulpelis buvo aptvertas. Net kalvų atrodė mažiau, nei paskutinį kartą. Ta vieta jau sugadinta. Jokios magijos, jokio džiaugsmo apžvelgiant mistišką gamtos kūrybą... tik pokšintys fotoaparatai, įkyrūs prekeiviai ir tylą ardantis triukšmas.

Šokoladinės kalvos, visgi yra įspūdingas gamtos kūrinys. Moksliškai tą kūrinį kai kas pavadina geologiniu stebuklu. Šokoladinėmis kalvos vadinamos dėl rudos spalvos, kuria jos būna padengtos sausuoju sezonu. Bet aš ir vėl, jas pamačiau žalias, nes dabar lietingasis sezonas. Šokoladinių stebuklų iš viso yra 1776. Beveik visi jie identiško dydžio ir formos. Antrą kartą apsilankymas kalvose užtruko tik keletą minučių.

Boholas yra maža sala, apvaliai pailga kaip bulvė. Iš šiaurės į pietus ir iš rytų į vakarus apie 100 km. Po Cebu kamščių ir triukšmo Bohole tikrai atsigavau. Kokie serpantinai, kokie miškai, kokie vaizdai...

Perpildytame autobuse mane iškart užkalbina senutė. Čia bendravimas betarpiškas. Prisėdai autobuse – pokalbio neišvengsi. Senutė vardina vieną „tourist spot“ po kito ir siūlo nuvažiuoti. Nesupranta, kai pasakau, kad „tourist spots“ manęs nedomina. Klausiu, kodėl dvi seniausios Filipinų bažnyčios yra būtent Bohole. Senutė nesutriko. „Turbūt todėl, kad atkeliavę ispanai čia atklydo suvilioti gražiausių moterų“, - mirktelėdama akį išpyškino boholietė. Bažnyčios čia senos, nublukusios, apsamanojusios. Dvelkia tikra, žila senove.

Viena iš jų – antra pagal senumą Loboco bažnyčia – prie pat mūsų nakvynės vietos džiunglėse – „Nuts Huts“ stovyklavietėje.

„Nuts Huts“ jau tapo keliautojų traukos objektu, bet jie įspūdingos gamtos harmonijos nedarko. Norint ten patekti, reikia pasistengti. Mažiau besistengiantys iš Loboco atplaukia valtimi ir sumoka 150 pesų ( 8 lt) , kiti (kaip mes) atvažiuoja džipniu sumokėdami kelis centus. „Nuts Huts“ nameliai primena pasakų trobeles, taisyklinga eile išdėstytas palei smaragdine Loboc upę. Iš visų pusių stovyklą supa aukšta džiunglių siena, sukurianti psichodelinę atmosferą, lyg būtum įspaustas į uždarą erdvę ir niekada iš jos neištrūktum.

Norint patekti į trobeles, reikia nusileisti laipteliais žemyn ( laiptelių neskaičiavau, bet bus mažiausiai trys šimtai). Lipti žemyn nėra labai sunku, tačiau lipant į viršų kruta ne tik raumenys, bet ir širdis. „Nuts Huts“ savininkas belgas jau dešimt metų diriguoja stebuklinga pasakų lazdele – visada besišypsantis ir visada padedantis. Prie recepcijos visada galima matyti, kokių šalių žmonės apsistoję „Nuts Huts“. Mūsų apsilankymo metu Lietuvos spalvos garbės lentoje iškabėjo beveik savaitę. "Nuts Huts" trobelės užvadintos įmantriais pavadinimais, kaip "Casablanca", "Honeymoon in Vegas", "Moby Dick", "Raise the red lantern"...Miegodamas pasijunti tikrose džiunglėse - aplink tiršta nuo garsų. Griežia cikados, signalus leidžia riebūs driežai, kurkia monstriškos varlės. Dažnas svečias vonioje - stambus voras, kurį pamačiusios kompanjonės klykdavo ne savais balsais :)

Kad ir kokia nuostabi šalis Filipinai būtų – turi ir vieną minusą. Autostopas čia beveik neveikia. Privačių mašinų yra ir nemažai, bet vietoj stabtelėjimo vietiniai labiau linkę nusišypsoti, pamojoti. Visgi mums pasisekė ir po Boholą šiek tiek pasivažinėjome autostopu. Vietiniai labai draugiški, nepaisant smarkaus masinioturizmo protrūkio. Aišku, tų labiausiai draugiškų tenka paieškoti pavažiavus nuo pagrindinio kelio.

Bohole išsipildė mano mažytė svajonė. Pamačiau tarsyrus – mažiausius pasaulio primatus, kurie veisiasi tik Filipinuose, Indonezijoje ir Borneo saloje (Malaizijos – Indonezijos džiunglėse), bet Boholas yra jų pasaulio centras. Keliolika km nuo Loboco yra įsikūręs Corella tarsyrų centras, kur šiuos padarėlius galima stebėti „gyvai“, t.y ne zoologijos sodo tipo aptvaruose, kaip yra Loboce.

Tarsyrai – pūkuoti, mažučiai ir į pliušinius žaisliukus panašūs primatai. Dėl savo patrauklumo ir išskirtinumo tarsyrai yra tapę brakonierių auka, todėl pamažu nyksta. Miniatiūriniai gyvūnai yra naktiniai, dienomis tūno lapų pavėsyje ir įsikibę į šakas snaudžia. Supratę, kad juos stebi, tarsyrai atmerkia akis ir pradeda įtariai stebėti aplinką, mirksėdami nerealaus dydžio geltonais veizolais ir sukdami galvą aplink save – taip, jie gali pasukti galvą 360 laipsnių kampu!!!

Susinepatoginę tarsyrai palieka savo teritoriją šokinėdami nuo šakos ant šakos, nors jie atrodo tikri nepaslankūs tinginiai – šokinėja įspūdingai greitai ir mikliai. Tarsyro akys gilios, liūdnos... Kaip tikri vienišiai, jie gyvena po vieną, susigrupuoja tik tada, kai poruojasi. Minta vabzdžiais, kirminais, kartais driežais ir netgi nedideliais paukšteliais. Loboce ant vienos šakos miegojo du tarsyrai. Jų akys atsimerkė... Ant lapo sukosi riebus ir sultingas žalias vikšras. Tarsyrai susižvalgė vienas į kitą, iššiepė savo mažyčius žabtelius ir vienas iš jų pakėlęs rankas sugriebė besirangantį vikšrą. Vikšras atsidūrė tarsyro gerklėje. Lėtai ir godžiai jis sudorojo vikšrą, rankomis žemyn varvėjo žalios sultys. Kitas primatas tiesiog stebėjo, kaip jo draugas nesidalina grobiu su juo...